Gegužė – pats gražiausias pavasario mėnuo. Medžiai rėdosi aksomines suknias. Varnėnai prie inkilų šnekučiuoja, o gegutė metus skaičiuoja. Atbudusi gamta ir sužydėjusios pavasario gėlės, skleidžia nuostabų, svaiginantį aromatą.
Soduose žiedų pūga ir bičių dūzgesys šoka pavasario tango. Vakarais skaitoma Švč. Mergelės Marijos litanija, giedamos giesmės. Todėl ne veltui gegužės mėnuo vadinamas Švč. Mergelės Marijos mėnesiu. Juk nieks negali atsispirti šitokiam pasakiškam gamtos grožiui.
Ar taip buvo tuomet, kai 1954 metais gegužės 13 dieną, Ukmergės rajone, Dukstynos kaime, gimė Janina Vareikytė -Vaičiūnienė? Nežinau, nes manęs pačios tuo metu dar nebuvo. Tačiau nebėra ir tų, kurie galėtų į šį klausimą mums atsakyti. Gyvenimo ratai vis sukas ir sukas, ilgėja kelių atkarpa. Artėja brandusis rudenio ūkas ir plaukus jau pribarstė šarma. Greitai prabėgo – 70 nepakartojamų, svajingų pavasarių, saulėtų vasarų, auksinių rudenių ir sidabrinių žiemų.
Janinos sesė Zita Bakienė man trumpai papasakojo, kad jų buvo labai didelė šeimyna. Tėveliai augino penkis vaikus. Buvo keturios dukros ir sūnus. Kadangi gyveno Ukmergės priemiesty, Janina mokėsi Ukmergės vidurinėje mokykloje. Vėliau įstojo mokytis į Ukmergės technikumą prekių žinovės specialybės. Pabaigus mokslus ir gavus diplomą, Janina buvo paskirta dirbti į Kauną. Tačiau jaunai merginai nepatiko didelio miesto šurmulys ir svetima aplinka. Laikinoj sostinėj Janina nepritapo. Merginos nesužavėjo gatvių pilki tratuarai ir šaltos mūro sienos. Ji be galo ilgėjosi savo artimųjų, truko ramybės, gamtos spalvų ir gaivaus oro. Kur kas rytą išėjus į kiemą, girdi neapsakomus paukščių garsus. Savo akimis matai neišpasakytą sodybos grožį. Taip po kelerių prabėgusių metų Kaune, ji nusprendė grįžti atgal į Ukmergės rajoną, į savo gimtinę. Visur gerai, bet kaip sakoma – namie geriausia.
Grįžusi į gimtinę Janina nieko nelaukusi, įsidarbino Ukmergės MSV. Melioracijai tuo metu vadovavo direktorius Vytautas Marazauskas. Melioracijoje dirbo ir jos sesė Irena, bei brolis Vaclovas – vairuotoju. Man ir pačiai dar teko dirbti Ukmergės melioracijos įmonėje su Janinos sese Irena bei jos broliu Vaclovu. Dirbant melioracijoje Janina laisvalaikiu dalyvaudavo Šventupės saviveikloje. Tame kolektyve Janina kartu su seserimi Viktorija Ramankevičiene, bei broliene Janina Vareikiene dainavo. Brolis Vaclovas šiame ansamblyje grojo ir dainavo. Tuo metu melioracijoje dirbo tiesiog ištisos šeimų kartos. Melioracijoje dirbant čia ir susipažino Janina su savo būsimu vyru Vaclovu. Jis MSV dirbo vairuotoju. Įsiplieskusi judviejų meilė, neilgai trukus nuvedė juos prie altoriaus. Janina ištekėjo. Kol Vidiškių miestelyje abu su vyru kruopščiai statėsi savo namučius, du metus jaunavedžiams teko gyventi pas Janinos tėvukus Dukstynos kaime. Nors ir ankštoka, bet šalia savo brangių žmonių. Čia patars ir paguos, o reikalui esant užvaduos.
1977 metais Janina su vyru Vaclovu įsikėlė į judviejų pastatytus naujutėlaičius, dažais kvepiančius namučius Vidiškiuose. Kuomet namai pastatyti, reik ir apie šeimos pagausėjimą pasvarstyti. Vidiškiuose Janina su vyru susilaukė dviejų sūnų. Donato ir Valdemaro. Tuomet buvo visko, bemiegių naktų, o kai vaikai sirgo ir ašarų karčių nubrauktų. Janina prasitaria: „nesu fanatiška mezgėja, bet teko megzti šeimynai šiltas pirštines, kojines ir kitką“. Vidiškiuose buvo vaikų darželis ir mokykla čia pat. Nereikėjo vaikams klampoti per pusnynus kažkur į mokyklą. Abu tėvai rūpinosi savo atžalomis, kad šeimynai nieko netrūktų. Moteris pati vairuoja automobilį, tad reikalui esant vaistų, drabužių ar namų apyvokos daiktų, vykdavo į Ukmergę. Automobilis šeimai yra didelė paspirtis. Janina susirado darbą miestelyje. Įsidarbino Vidiškių apylinkėje, kaip dabar vadinama – seniūnijoje. Tačiau tai ne paskutinė buvo jos darbovietė. Janinai teko dirbti ir Jasiuliškių socialinės globos namuose. Čia ji pradirbo 17 metų ir sulaukė užtarnauto poilsio – pensijos. Dar galvojo kažkiek padirbėti, tačiau netikėtai sušlubavus sveikatai teko darbą palikti. Janina sako: „vaikai nepastebimai užaugo ir kaip paukščiai išskrido iš gimtųjų namų. Susisuko jau savuosius lizdus. Likome namie vėl su vyru dviese kaip jaunystėje kadaise“. Ji džiaugiasi savo vaikais ir anūkais, jų pasiekimais. Niekada neaimanuoja, niekuo nesiskundžia ir nedejuoja. Sūnus Donatas su šeima gyvena Ukmergėje. Na, o sūnus Valdemaras su šeimyna gyvena užsienyje – Norvegijoje. Turi savo verslą.“ Aš esu turtinga močiutė. Jau turiu 3 anūkes ir vieną anūką. Džiaugiuosi už juos visus. Su nekantrumu visada laukiam jų su vyru savo namuose.“
Janina krikščionė, ji tiki Dievą, meldžia sveikatos sau ir savo artimiesiems. Anapilin iškeliavę Janinos tėveliai ir brolis Vaclovas. Pernai neteko ir sesers Viktorijos.“ Likome trys seserys. Toks tas žmogaus gyvenimas. Taip Dievo surėdyta. Ir nieko mes nepakeisime. Visi su saule negyvensim. Tad ašarų liūne savęs neskandinkim, sveikatos sau ir kitiems nuotaikos, negadinkim“. Tik širdis Janinos tokia pati kaip kadaise. Ji dosni ir be galo gera. Tebūna gyvenimo žiemos Janinai nebaisios. Tešildo ją vaikų ir anūkų šiluma. Jau du metai, kaip Janina Vaičiūnienė gieda kartu su mumis Vidiškių parapijos Švč. Trejybės bažnyčios chore. Chore gieda ir Janinos sesuo Zita.
Ne retai mūsų choras meldžiasi ir gieda Deltuvos miestelio Švč. Trejybės bažnyčioje, su Deltuvos parapijos bažnyčios choru šv. Mišiose. Deltuvos parapijos bažnyčios choristai kviečiami ir pas mus į Vidiškių parapijos bažnyčią giedoti šv. Mišiose.
Bičiuliaujame vieni su kitais. Graži mūsų draugystė tęsiasi jau ne vienerius metus. Deltuvos miestelyje gyvena ir Švč. Trejybės bažnyčios chore gieda, Janinos sesuo – Irena. Kiekvienais metais jungtinis Vidiškių ir Deltuvos parapijos bažnyčios choras, gieda per Šventosios Dvasios Atsiuntimo [Sekmines] atlaidų šv. Mišias, Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčioje. Šiemet irgi esam pakviesti gegužės 19 dieną į Sekminių atlaidus, į Veprius, giedoti šv. Mišiose. Mūsų kolektyvams vadovauja ir vargonuoja profesionali vargonininkė – Milda Dunčienė. Mes, Vidiškių parapijos Švč. Trejybės bažnyčios choristai ir vargonininkė Milda Dunčienė, sveikiname mūsų žaviąją Janiną Vaičiūnienę, garbingo – 70 – ties metų Jubiliejaus proga ir skiriame jai iš visos širdies šiuos žodžius:
JANINA,
„Na tai kas, kad šitiek metų priskaičiuota,
Buvo jie prasmingi, gražūs, dideli.
Ne veltui gyventa, galit jais didžiuotis,
Eita, nesustota plačiame kely.
Ir tegul tos dienos lekia tarsi puoton,
Neprarasdamos laiko, jo sraunios tėkmės,
Bet visų svarbiausia, kad Jūsų širdis dainuotų,
Tai tada ir laimė, ir meilė, ir sėkmė lydės.
Prabėgusių dienų aš sugražinti negaliu,
Tad sveikatos Jums ir Dievo palaimos linkiu.“
Nuotraukos Genoefos Povilavičienės
Genoefa Povilavičienė
