Dar ne visai seniai, maždaug prieš 25 metus akiniai buvo naudojami tik kaip pagalbinė priemonė regos sutrikimams koreguoti, o vaikų skyrių optikose iš viso nebuvo. Tačiau dabar jie skiriami daugybei vaikų, kurių tėvai išoriškai net nepastebi jokių regos sutrikimų. Sakoma, kad taip yra dėl kokybiškesnės diagnostikos, kuri leidžia greičiau aptikti sutrikimus. Toks argumentas verčia susigūžti: kuo kruopštesnė diagnostika, tuo daugiau ligų ir ligonių. Praktika rodo, kad uždėjus akinius, po kiek laiko juos reikia stiprinti, – regėjimas palaipsniui silpsta. Dar daugiau, vyresniame amžiuje dėl to ima vystytis sudėtingesnės akių ligos.
Pagrindiniai gydytojų argumentai, kodėl reikia akinių
Yra keletas pagrindinių argumentų, kodėl gydytojai išrašo akinius vaikams vos tik aptikę regėjimo sutrikimus naujausia diagnostine aparatūra.
“Jei vaikas nematys ir nenešios akinių, kad matytų, tinkamai nesusiformuos už regą atsakingi centrai smegenyse, todėl negalės gerai matyti ateityje”.
Šis argumentas yra labai populiarus, itin greitai įtikinantis tėvus pirkti akinius ir priversti juos vaikus nešioti, tačiau nepagrįstas jokiais moksliniais tyrimais ir stipriai klaidinantis. Vienas iš šį argumentą paneigiančių faktų yra tas, kad su įgimta katarakta gimusiems kūdikiams kataraktos šalinimo operacija turi būti atlikta iki 8 savaičių, nes būtent ankstyvoje kūdikystėje susiformuoja už regą atsakingi centrai. Jei operacija nebus atlikta iki 8 savaičių, vaikas praras domėjimąsi aplinka ir nebegalės matyti visiškai. Todėl tai, kad dviejų ar trijų metų vaikas nenešios akinių, regos centrų vystymosi niekaip nepalies. Dar daugiau, yra ne vienas aprašytas atvejis, kuomet nuo gimimo nematantys vaikai, suaugę žmonės įvairiausių pratybų dėka pradėjo matyti – smegenyse susiformavo nauji už regą atsakingi centrai. Ir tai nepriklausė nuo žmonių amžiaus.
“Akies obuolys auga per greitai, tampa per ilgas, akies obuolio formos neįmanoma pakeisti, todėl reikia nešioti akinius”.
Anot amerikiečių oftalmologo V.H. Beitso, kuris trisdešimt savo veiklos metų gydė regėjimo sutrikimus natūraliais būdais, akies obuolys „neišauga“ į neteisingą formą, tačiau akių raumenys jį gali pailginti suspausdami. Akies obuolys iš esmės yra mažas skysčio maišelis su vidiniu akispūdžiu, kuris palaiko jo apvalią formą. Jis tam tikra prasme primena guminį kamuoliuką: suspauskite jį pirštais – jis pakeis formą; atleiskite spaudimą – ir jis akimirksniu sugrįš į tobulai apvalią formą. Tas pats vyksta ir su akies obuoliu: jei jį spaudžia akių raumenys, jis pakeičia formą. Atpalaidavus raumenų įtampą, akies obuolys dėl vidinio spaudimo vėl tampa apvalus. Kad akis taptų trumparegė, nereikia didelio spaudimo – vos 1 milimetru padidėjęs akies ašinis ilgis gali sukelti 2–3 dioptrijas trumparegystės!
“Regėjimo sutrikimai yra paveldimi, todėl jei mama ar tėtis nešioja akinius, vaikui akiniai – neišvengiami”.
Visų funkcinių regėjimo sutrikimų (trumparegystė, toliaregystė, astigmatizmas, žvairumas) priežastimi V. H. Beitsas įvardija psichinę įtampą. Anot jo, regėjimo sutrikimų augimas yra tiesiogiai susijęs su kultūra, kurioje gyvena šiuolaikinė visuomenė. Joje galioja tam tikros normos, nuostatos, požiūriai, kokiu reikia būti, kad būtum sėkmingas ir laimingas. Tai sukelia įtampą ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Įtampos paveldėti vaikai negali, jie gali išmokti mastyti ir gyventi įtampoje to negalėdami įvardinti ar pasipriešinti.
Vaikams regėjimas sutrinka nuo artimiausioje aplinkoje patiriamos įtampos: šeimoje, darželyje, mokykloje. Toje aplinkoje egzistuojantys elgsenos modeliai jautresniam vaikui kelia įtampą. Visi mes skirtingi, kaip skirtingi yra mūsų pirštų anstpaudai. Vienam išėjimas į darželį – didelis malonumas, kitam – neapsakoma kančia. Todėl kiekvienu regėjimo sutrikimo atveju reikia bandyti išsiaiškinti, kas konkrečiam vaikui kelia įtampą, o ne pasmerkti vaiką gyventi po stiklais.
“Akiniai užtikrina gyvenimo kokybę, leidžia gerai vaikui matyti ir jaustis”.
Tai iš pirmo žvilgsnio atrodytų rimtesnis teiginys nei aukščiau išvardinti: vaikas nemato, uždėjai akinius – mato ryškiai ir aiškiai. Tačiau pasigilinus giliau, toks sprendimas visiškai nepanašus į gyvenimo kokybės gerinimą ilgalaikėje perspektyvoje.
Pradėkime nuo to, kad akiniai apskritai negali atkurti normalaus regėjimo. Jei žiūrėsite į bet kokią spalvą per stiprų išgaubtą (pliusinį) ar įgaubtą (minusinį) stiklą, pastebėsite, kad spalva visada atrodys mažiau intensyvi, nei žiūrint plika akimi. Kadangi formos suvokimas priklauso nuo spalvos suvokimo, tai tiek spalva, tiek forma bus ne taip aiškiai ir tiksliai matomos su akiniais nei be jų. Net paprastas plokščias stiklas sumažina spalvos ir formos ryškumą. Tai žino kiekvienas, kuris kada nors žiūrėjo pro langą.
Žiūrint per įgaubtą stiklą matome sumažiną ir nutolusį pasaulį, o per išgaubtą – padidintą, bet nei vienu, nei kitu atveju tikro, realaus vaizdo nesimato. Todėl sutrinka 3D vaizdo suvokimas: pasaulis atrodo plokštesnis nei yra. Tai ypatingai svarbu, kai kalbame apie žmogaus kūno vystymosi laikotarpį. Vaiko regėjimas vystosi iki 8 metų, tačiau jis vystosi ne vienas, o kartu su kitais jutimo organais, kurių funkcijos, pvz., regos ir klausos suvokimo smulkūs niuansai ar judesių koordinacija, gali tobulėti iki paauglystės. Ir jei regos vystymosi laikotarpiu vaikas nemato tikro pasaulio per akinius, tai negali nepaveikti kitų jo jutimo organų vystymosi, judesių koordinacijos, tuo pačiu pasaulio suvokimo, charakterio savybių, eisenos ar net veido bruožų. Lygiai taip pat, kaip auginamos norimų formų daržovės ar vaisiai, jei jie patalpinami į specialius formuojančius indus, pavyzdžiui, stiklainiuose ar plastikinėse formose.
Žalojantis akinių poveikis akims akivaizdžiai įrodomas tuo, kad gerai matantis žmogus per juos matyti negali, o užsidėjęs juos jaučiasi siaubingai. Gerai per akinius matys tik žmogus, turintis refrakcijos ydas, kurioms koreguoti ir yra skirti akiniai. Tačiau refrakcijos ydos akyse savaime nėra pastovios. Todėl bandant užsitikrinti gerą regėjimą akinių pagalba, esantis regėjimo sutrikimo laipsnis tik įtvirtinamas, o ne panaikinamas. O nenešiojant akinių jis kistų tai išnykdamas ar susilpnėdamas, tai vėl atsirasdamas. Praktika rodo, kad pasirinkimas nešioti akinius tik pablogina situaciją: daugelio žmonių regėjimas ilgainiui silpsta, todėl stiklų stiprumą dažniausiai tenka nuolat didinti tam, kad būtų išlaikytas toks pats regos aštrumas, koks buvo pasiektas su pirmąja akinių pora.
Žmogaus akis nemėgsta akinių – tai faktas, kurio niekas nedrįstų paneigti. Kiekvienas okulistas žino, kad pacientai turi „priprasti“ prie jų, ir kartais jiems tai niekada nepavyksta. Didelės trumparegystės ar toliaregystės atvejais apskritai labai sunku pritaikyti akinius taip, kad jie būtų patogūs, dažnai to niekada nepavyksta pasiekti. Astigmatizmą koreguojantys akiniai vaikams, ir ne tik, dažnai sukelia pykinimo jausmą, galvos svaigimą.
Akinių stiklai nepraleidžia natūralios saulės šviesos, todėl tampa sunkiau gauti vitamino D. Be to, jei akiniai yra tamsinti arba keičia spalvą prisitaikydami prie šviesos, rainelė per daug išsiplečia ir aptingsta. Dėl sulėtėjusios rainelės veiklos dingsta natūralus skylutės efektas ir fokusuoti tampa sunkiau. Taip prarandamas regėjimo aštrumas.
Patyrinėkite, ar jūsų vaikui patinka akiniai nesistengdami jo įkalbėti, manipuliuoti, skatinti ar gąsdinti, kad nešiotų akinius. Kaip jis jaučiasi su jais? Kokia jo pirma reakcija? Taip, ne visada gyvenime galime daryti tai, kas patinka, bet kalbant apie akinius, kurie niekaip nepadeda atkurti natūralios regos sistemos funkcijos matyti ryškiai, turėtumėm kreipti dėmesį į vaiko reakciją. Dažnai vaikai taip natūraliai nenori nešioti akinių, kad plešia juos nuo akių, nuolat pameta, subraižo stiklus ar sulaužo. Kai kurie tėvai pasiduoda iš bejėgiškumo sukontroliuoti situaciją ir palieka vaikus ramybėje taip išgelbėdami jų regėjimą. Kitais atvejais tėvai skrupulingai verčia vaikus nešioti akinius ir net jei vaikas per juos normaliai nematys norėdamas įtikti tėvams, norėdamas, kad jie būtų laimingi, jis juos nešios ir taip pasmerks save gyvenimui po stiklais.
Tikrai yra atvejų, kai atsiradęs ryškumas vaikus pradžiugina ir pripratę prie akinių jie nenori jų nusiimti. Dešimties metų berniukas, kurio akinių dioptrijos siekė -10, regėjimo gerinimo stovykloje pirmas tris dienas buvo pasiruošęs išvykti, darytis operacijas, niekur nenorėjo dalyvauti, kad tik jam atiduotų akinius ir jis vėl galėtų matyti ryškiai. Tačiau laikui bėgant jis ėmė jaustis daug geriau ir iš stovyklos išvyko itin geros nuotaikos, susiradęs daug draugų, o jo nešioti akiniai vos per savaitę laiko tapo per stiprūs.
Akinių stikluose yra optinis centras: ploniausia įgaubto (minusinio) stiklo dalis ir storiausia išgaubto (pliusinio) stiklo dalis. Akys geriausiai mato žiūrėdamos tiesiai per centrinį lęšio tašką, o žiūrint per kitas stiklo vietas vaizdas yra iškraipytas. Jei akys žiūri per kitas stiklo vietas, vaizdas ne tik nesimato ryškiai, bet gali atsirasti varginantys simptomai, tokie kaip galvos svaigimas ar galvos skausmas.
Visi akiniai tam tikru lygiu susiaurina regėjimo lauką, veikia periferinį regėjimą ir sulėtina akies judėjimą. Akys yra judantys organai (net naktį miegant jos juda) ir gali pailsėti tik judėdamos! Per vieną sekundę sveika akis gali padaryti iki 100 subtilių judesių. Bet koks bandymas sustabdyti akies judėjimą, sukelia įtampą regos sistemoje ir dėl to vaizdas tampa neryškus. Akiniai – vienas iš instrumentų, kuris šitą judėjimą sustabdo ir žmogus žiūrėdamas pradeda judinti galvą, o ne akis. Taip akys pamažu praranda įprotį laisvai judėti nuo taško prie taško surinkinėdamos informaciją. Todėl daugelis žmonių nusiėmę akinius sako, kad jie nieko nemato, sutrinka koordinacija, pvz., tampa sunku pagauti greitai skriejantį kamuolį. Nes akys sustingę, jos negali laisvai judėti skirtingomis kryptimis. Akys pripranta prie akinių sukuriamo riboto vaizdo, tačiau tai ima veikti kaklo judesius.
Kuo mažiau juda akys, tuo daugiau juda galva ir kūnas. Tai sukuria nuolatinę įtampą kūne ir išderina jo pusiausvyrą. Didžiausia problema – atsiranda įtampa kakle. Žmonės su bifokaliniais lęšiais ir tie, kurie nešioja cilindrus astigmatizmui koreguoti ypatingai linkę įtempti kaklo raumenis. Jie kraipo galvą bandydami prisitaikyti prie bifokalinio režimo ir cilindrų išdarkyto periferinio matymo.
Išlaikyti akinių stiklus skaidriais ir švariais yra vienas iš didesnių iššūkių tėvams. Ir tai tikrai labai erzina. Drėgnomis ir lietingomis dienomis atmosfera padengia akinių stiklus, karštomis dienomis prakaitas iš kūno, o šaltomis dienomis kvėpavimo drėgmė veikia panašiai. Kiekvieną dieną jie yra taip užteršiami dulkėmis, drėgme, maisto likučiais ir pirštų anstpaudais, kad retai kada per juos vaikas gali visiškai netrukdomai matyti aplinkoje esančius objektus.
Akiniai stipriai riboja vaiko judėjimo laisvę. Yra ryšys tarp akinių ir judrumo. Vaikai mėgsta karstytis medžiais, laipioti tvoromis, bėgioti, dūkti, sportuoti ir pan. Šokiruota buvau, kai viena optometristė džiaugėsi pasiekusi gerų rezultatų 5 m. hiperaktyviai mergaitei uždėjusi pliusinius akinius. Neva su akiniais ji galėjo išsėdėti 45 minutes ramiai susikaupusi. Rimčiausias argumentas buvo tai, kad akiniai išgelbėjo vaiką nuo vaistų!
Bijodami nesudaužyti, nesugadinti, nesubraižyti, nepamesti akinių vaikai palaužia savo prigimtį ir pamažu tampa patogiais, paklusniais, tokiais, kaip reikia aplinkiniams. Patogūs vaikai nereiškia daug emocijų, o akiniai dar labiau jas slopina. Ir niekas niekada nesužinos, o koks iš tiesų tas vaikas yra, koks jo potencialas, kuriam nebuvo lemta šiame gyvenime išsiskleisti.
Kai kuriems vaikams akinius skiria siekdami palengvinti galvos skausmus, atsiradusius dėl akių raumenų pertempimo bandant sufokusuoti vaizdą. Pvz., dėl nedidelės trumparegystės, toliaregystės ar astigmatizmo gali atsirasti galvos skausmai, ypač po ilgo skaitymo, sėdėjimo prie ekranų ar kitų su rega susijusių veiklų. Tokiais atvejais sakoma, kad akiniai gali sumažinti įtampą, leidžiant akims lengviau sufokusuoti vaizdą. Arba, kai akys nesinchronizuotai dirba kartu (pvz., esant latentiniam žvairumui ar silpniems konvergencijos sutrikimams), smegenys patiria įtampą bandydamos suderinti vaizdus iš abiejų akių. Ir tai gali sukelti galvos skausmus, akių nuovargį. Tuomet gali būti skiriami akiniai su prizminiais lęšiais arba specialūs akiniai, kurių tikslas sumažinti regos apkrovą. Tačiau kai akiniai nepalengvina galvos skausmo ir kitų simptomų, manoma, kad jie nebuvo tinkamai pritaikyti, o kai kurie gydytojai ir jų pacientai stulbinamai kantriai ir atkakliai bando rasti tinkamus akinius. Įdomiausia tai, kad visiems šitiems simptomams: kai akys nedirba kartu, akių nuovargiui, galvos skausmui panaikinti gali būti taikomi ir veiksmingi natūralūs būdai.
Akiniai nepašalina problemos, o ją įtvirtina – tai tik laikina priemonė, kuri verčia akis prisitaikyti prie neteisingo matymo būdo neleisdama akims natūraliai dirbti. Vietoj to ji laiko akių raumenis sustingusiais, dėl ko ilgainiui regėjimas tik blogėja ir ateityje gali sukelti įvairias akių ligas ir netgi aklumą. Vaikai pripranta pasikliauti dirbtine korekcija, užuot išmokę natūralių regėjimo gerinimo būdų. Neryškus matymas yra natūralus kūno siunčiamas signalas apie per didelę įtampą regėjimo sistemoje, ir tai turėtų būti sprendžiama ne akiniais, o regėjimo atpalaidavimo praktikomis.
“Būtina atsisakyti akinių, jei norima susigrąžinti gerą regėjimą ar sustabdyti ligos progresą, negalima toleruoti jokių pereinamųjų priemonių: silpnesnių akinių, akinių nešiojimo kritiniais atvejais. Tie, kurie negali išsiversti be akinių, greičiausiai negalės išsigydyti. Todėl gydymas – tai ne akinių uždėjimas ant akių, o įtampos, sukeliančios nenormalią išorinių raumenų veiklą, pašalinimas. Visi natūralūs regėjimo sutrikimų gydymo būdai yra tiesiog skirtingi atsiplaidavimo ir poilsio būdai.” – rašo V.H. Beitsas.
Paruošta pagal V.H. Beitso žurnalus “Better Eyesight” ir Esther Joy van der Werf knygą “Optimal Eyesight”
Sigita Labutienė, www.sveikuoliai.lt
