„Esame palikti likimo valiai, – guodėsi į pokalbį „Gimtosios žemės“ laikraščio žurnalistus pakvietę bendrabučio gyventojai. – Į mūsų skundus, prašymus, kvietimus apsilankyti niekas nereaguoja. Kreipėmės į rajono merą, vicemerą, Tarybos narius, bet nė vieno valdžios atstovo taip ir nesulaukėme. Jiems neįgalių žmonių problemos nerūpi“.
Trisdešimtyje bendrabučio kambarių šiuo metu gyvena per 60 žmonių, kurių penkiolika juda tik su invalido vežimėliais, dalis naudojasi ramentais, kiti vaikšto pasiramsčiuodami lazdomis. Daugumai šio namo gyventojų reikalinga globa ir parama. Nors kasdien į bendrabutį užeina Nestacionarių socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja, ji nepajėgi kiekvienam padėti, su juo pasikalbėti, išklausyti. Kitados visoje Lietuvoje išgarsėjusio bendrabučio gyventojai šiandien jaučiasi atstumti, pamiršti.
Būta grandiozinių planų
Invalidų bendrabutis „Mūsų namai“ iškilmingai buvo atidarytas prieš trylika metų, 1996-ųjų gegužę. Po maždaug ketverius metus trukusių statybų darbų iškilusiame ke-turaukščiame pastate, vieno ir dviejų kambarių butuose, apsigyveno turintys judėjimo sutrikimų žmonės. Naujajame name neįgaliesiems pasistengta sudaryti kuo geresnes sąlygas, orientuotasi į tai, kad turintys judėjimo negalią kuo daugiau galėtų būti savarankiški. Pastate buvo sumontuoti liftai, rūsyje įrengta masažinė, skalbykla, reabilitacijos salė. Bendrabutyje veikė biblioteka, kurioje nestigo nei knygų, nei naujausių spaudos leidinių. Šio namo gyventojai turėjo ir savo koplytėlę, kurioje galėjo pasimelsti. Taip pat buvo įsigyta siuvimo bei mezgimo mašinų, televizorių, kiekvieno aukšto fojė puošė įvairios dekoracijos, nauji baldai, gėlės…
Beveik visos puošmenos, baldai, kilimai, buitinė ir kompensacinė technika, sportinis inventorius buvo gauti gerų žmonių dėka. Dovanos plaukė ne tik iš Ukmergės, kitų Lietuvos įmonių bei įstaigų, bet ir iš Vokietijos, Švedijos, Nyderlandų… Neatsitiktinai pirmojo aukšto fojė dailininkė Rima Jankuvienė nutapė gerumo medį, ant kurio kasdien daugėjo lapelių su rėmėjų vardais, pavardėmis, adresais.
Pirmaisiais metais namo gyventojais rūpinosi ne tik komendantė, bet ir medicinos sesuo, dvi socialinės darbuotojos, liftininkas, valytoja. Toks bendrabutis buvo vienintelis Lietuvoje, todėl jame netrūkdavo svečių.
Tuomet buvo viliamasi, jog šių namų niekada neapleis šiluma ir jaukumas, vyraus šeimininkiškumas ir atsakomybė, visada bus jaučiama gerų žmonių parama ir rūpestingumas. Tačiau bėgantys metais, besikeičiančios aplinkybės pakoregavo bendrabučio gyvenimą ir kitados puoselėtus planus.
Gerumo medis iki šiol pasitinka visus užėjusius į minėtąjį bendrabutį, tačiau lapeliai šiandien jau išblukę, o įrašai juose – sunkiai įskaitomi. Sunyko ir pastato pavadinimas „Mūsų namai“. Kaip paaiškėjo, jis niekada oficialiai ir neturėjo šio vardo. Dabar tai – paprasčiausi neįgaliųjų namai, kuriuos patikėjimo teise valdo Nestacionarių socialinių paslaugų centras.
Budėtojai buvo atleisti
„Vis dar vylėmės, jog gandai apie budėtojų etatų panaikinimą nepasitvirtins, bet vieną dieną į duris pasibeldusi centro direktorės pavaduotoja įteikė lauko durų raktus, liepė pasirašyti, kad juos gavome, ir pranešė, jog nuo šiol patys turėsime rūpintis savo gerove“, – pasakojo gyventojai.
Kaip teigė kalbinti žmonės, budėtojos rūpinosi, kad į bendrabutį neįeitų nepageidaujami, svetimi asmenys, išprašydavo užsibuvusius svečius, nuramindavo pernelyg įsilinksminusius, patikrindavo, ar visi nakčiai užsirakino kambarius, ar nereikia kam nors padėti.
„Jos per naktį ir drabužius skalbykloje mums išskalbdavo, ir bendro naudojimo patalpas išvalydavo, taip pat vasarą kiemą šluodavo, gėlynais rūpinosi“, – vieni per kitus neįgalieji vardijo buvusių budėtojų pareigas.
Ligotiems žmonėms dažnai tenka kviestis medikus, tačiau dabar jie vakare ar naktį ne visada gali patekti į bendrabutį, nes būna užrakintos durys. Tas, kuris kviečiasi greitąją pagalbą, ne visada pajėgus pats atrakinti duris. Todėl ir vaikšto medikai palei pirmojo aukšto gyventojų langus, brazdina į stiklą. „Mes su žmona tapome durininkais“, – sakė pirmame aukšte gyvenantis Rimvydas Janukaitis.
„Kaip duris atidarys visiškai kojų neturintis Ignas Bujokas arba rankų nevaldanti Julija Grybauskienė, kiti negalių prie vežimėlių prikaustyti žmonės?” – daug panašių klausimų kilo namo gyventojams. Jie pridūrė, jog dabar jaučiasi tarsi užkonservuoti.
Baiminasi neįgalieji ir gaisro, kad jų neištiktų Šilutės pensionato gyventojų likimas, kuomet paskutiniąją praeitų metų naktį užsiliepsnojus pastatui vienas žmogus žuvo ir keliolika buvo sužeisti, apdegė. Ukmergiškiai nerimauja dar ir dėl to, jog pastate neliko net gesintuvų, kurie dingo kartu su baldais… “Liftu gaisro metu naudotis draudžiama, o kaip judėjimo negalią turinčiam žmogui ir gyvenančiam antrame, trečiame ar ketvirtame aukštuose tuomet reikėtų nusileisti į apačią? Juk mes vienas kitam nelaimės atveju net padėti negalėsime… ” – savo mintimis dalijosi bendrabučio gyventojai.
Jų manymu, ir šią savaitę įvykusios nelaimės, kuomet buvo rastas iš antrojo aukšto iškritusio ir mirusio namo gyventojo kūnas, galima buvo išvengti. Neva, jei būtų dirbę budėtojai, to nebūtų įvykę, nes jie naktį ne kartą užeidavo į tuos kambarius, kuriuose būdavo girtaujama.
Padovanoti daiktai kažkur dingo
Neįgalieji apgailestavo, kad buvo uždrausta lankytis sporto salėje, kurioje sukauptas žmonėms su negalia mankštintis pritaikytas inventorius, buvo net perlinės vonios įranga. Kartu su anksčiau veikusiu Savarankiško gyvenimo centru ištuštėjo ir kompiuterių salė. Kompiuteriais mielai naudojosi tie, kam reikėdavo ką nors nukopijuoti, išspausdinti.
Žmonės apgailestavo: “Bendrabučiui padovanoti daiktai kažkur dingo, o vietoj jų liko tik išaugę mokesčiai už šilumos energiją, komunalinius patarnavimus. Neseniai mums buvo pranešta, kad turime mokėti ne tik už šilumą savo butuose, bet ir už šildomas bendro naudojimo patalpas, o jų yra labai daug. Dabar mokame už ilgus koridorius, didžiulius holus, rūsius, visas tuščias patalpas.”
Gavę sąskaitas už sausio mėnesį daugelis buvo priblokšti, nes už dviejų kambarių butą priskaičiuota per 400 litų. Dar bendrabučio gyventojai privalo daugiau nei 60 litų atseikėti už butų nuomą, po 7-8 litus sumokėti už naudojimąsi liftu, taip pat užmokėti už vandenį, elektrą. Daugelis teigė negaunantys jokių kompensacijų, tad pinigų išgyventi, atskaičius mokesčius, ne kažin kiek ir lieka. Todėl bendrabutyje daugėja skolininkų.
Kaltino direktorę
“Mes šaukiame SOS ir prašome pagalbos”, – tvirtino tądien gausiai savo nuomonę pareikšti susirinkę neįgalieji, jų šeimų nariai. Visi jie bemaž vienbalsiai tvirtino, kad situacija bendrabutyje ypač pablogėjo pastaraisiais metais, kuomet Nestacionarių socialinių paslaugų centrui ėmė vadovauti nauja direktorė Sigita Bakanauskienė. Atseit direktorė nelinkusi su žmonėmis kalbėtis, įsiklausyti į jų problemas.
“Ieškodama teisybės asmeniškai skambinau direktorei, – kalbėjo 98-erių metų bendrabučio gyventoja J. Grybauskienė, – norėjau ją pasikviesti pokalbiui, bet ji pareiškė neturinti laiko.” Kiti senolei antrinę žmonės tvirtino, jog dažnausiai iš direktorės išgirsdavę, kad ji nekompetentinga atsakyti į vieną ar kitą juos dominantį klausimą.
Bendrabutis – ne globos įstaiga
Centro direktorė S. Bakanauskienė nelabai norėjo sutikti su jos adresu pareikštomis pretenzijomis. Pasak direktorės, ji ne kartą lankėsi bendrabutyje, kalbėjosi su gyventojais, kurie visada būdavo kuo nors nepatenkinti.
“Dabar pagrindinė jų nepasitenkinimo priežastis – tai, kad neliko budėtojų“, – aiškino S. Bakanauskienė, pridurdama, jog tai nebuvo vienos dienos sprendimas, ir šių darbuotojų atsisakyta dėl ekonominės situacijos, sumažinto centrui finansavimo. Bendrabutyje dirbo keturios budėtojos, kurių atlyginimams per metus reikėdavo daugiau nei 40 tūkst. litų.
Direktorės nuomone, neįgalių žmonių bendrabutis nėra globos įstaiga, be to, ne centro administracija nusprendė, kad ten nereikalingi budėtojai. “Lankėsi daug komisijų, vyko svarstymai, tokia buvo ir rajono savivaldybės nuomonė”, – situaciją komentavo direktorė. Anot S. Bakanauskienės, Nestacionarių socialinių paslaugų centro pagrindinis tikslas – teikti žmonėms socialines paslaugas, o jas gyventojai gauna. Kasdien bendrabutyje apsilanko socialinė darbuotoja, kuri pagalbą namuose teikia beveik pusei gyventojų, t. y. šešiolikos butų žmonėms.
Direktorė taip pat patikino, jog iš bendrabučio jokie daiktai nebuvo išvežti, tiesiog baldai, kilimai laikinai sukrauti rūsyje, skalbimo mašinos atgabentos į centrą, kur tebeteikiamos skalbimo paslaugos. “Kai neliko budėtojų, sudėtinga kontroliuoti, kas, kiek ir kada skalbia, kiek už tai turi susimokėti.”
Užsiminė S. Bakanauskienė ir apie sporto inventorių: “Kai aš pradėjau dirbti, sportui skirtame kambarėlyje radau tik kopetėles, paklotus, sulūžusį dviratį ir du treniruoklius, vadinamąsias stakles, kurių lynai prastos kokybės. Tuo inventoriumi naudotis būtų nesaugu.“
Kompiuteriai, pasak S. Bakanauskienės, priklausė Savarankiško gyvenimo centrui, kuris juos gavo pagal kažkada vykdytą projektą.“ Tam centrui vadovavo bendrabutyje gyvenęs Marius Kuprionis, – pasakojo direktorė. – Nors jis vėliau išsikraustė, turėjo kompiuterinės salės raktus, todėl kartais ateidavo. Gyventojai pareiškė, kad jie nenori mokėti už tas patalpas. Taigi M. Kuprionis, kiek žinau, centrą su steigėjais panaikino, o kompiuterius išvežė į Siesikų vaikų dienos centrą.”
Jau keleri metai, S. Bakanauskienės teigimu, gyventojai nesinaudoja ir biblioteka, kuri šiuo metu paprasčiausiai užrakinta. Kol bendrabutyje dirbo atskira tarnyba, knygos buvo keičiamos, vėliau poreikis skaityti dingo. “Kiek esu girdėjusi, viena gyventoja ten eidavo žiūrėti televizoriaus, jai buvo duoti bibliotekos raktai. Tačiau vėl atsirado nepatenkintų, neva eikvojama elektra, už kurią reikia visiems mokėti. Moteris, išgirdusi pretenzijas, ten nutarė nesilankyti, grąžino raktus,” – tęsė Nestacionarių socialinių paslaugų centro direktorė.
Kaip tvirtino pašnekovė, nors bendrabutyje yra keturios laisvos patalpos, už jų šildymą ir eksploatavimą moka centras, o ne gyventojai. Į žmonių mokesčius įskaičiuojamos tik bendro naudojimo patalpos – holai ir koridoriai. “Nors sąskaitos už paslaugas yra nemenkos, dauguma neįgaliųjų gauna kompensacijas”, – sakė S. Bakanauskienė.
Teikia sociokultūrines paslaugas
Ji pridūrė, jog prieš metus pradėjusi vadovauti Nestacionarių socialinių paslaugų centrui ir susipažinusi su bendrabučiu pasigedo kitados ten puoselėtos veiklos ir tradicijų. Matyt todėl buvo nutarta neįgaliųjų namo gyventojams teikti ir sociokultūrines paslaugas. Praėjusių metų pabaigoje visi buvo pakviesti į naujametinę šventę, kurioje nestigo muzikos, geros nuotaikos, buvo dalinama žirnių košė. Nors pirmas renginys nesukėlė ypatingai didelio susidomėjimo, Trijų karalių šventėje dalyvavo jau daugiau žmonių. Į antrąjį renginį buvo pakviesta Krikštėnų kultūros namų teatro studija, į pagalbą įsijungė centro darbuotojoms talkinusios studentės, būsimosios socialinės darbuotojos.
“Bendrabučio gyventojai nėra užmiršti, nustumti, – patikino direktorė. – Tiesiog žmonės turi suvokti, kad jie nėra niekuo ypatingi.”
Per stogą sunkiasi vanduo
Susitikimo su bendrabučio gyventojais metu daugelis bėdojo dėl prakiurusio pastato stogo, nuolat užliejamų ketvirtojo aukšto butų. “Sugrius šis namas kada nors, nes skyla sienos, balkonai jau dabar supeliję, pelėsis įsimetęs ir į gyvenamuosius kambarius. Stogą atseit tvarkė, bet mes nematėme nė vieno darbininko, o vanduo kaip bėgo, taip ir bėga”, – pasakojo neįgalieji, ragindami užeiti ir apžiūrėti jų butus.
Žmonės sakė nežinantys, kur nukeliauja jų nuompinigiai. Kiekvienas butas kas mėnesį už nuomą moka po 66-68 litus. “Kaip panaudojami šie pinigai?” – klausė socialinio būsto nuomininkai.
Pastatą prižiūrinčios ir administruojančios UAB “Ukmergės butų ūkis” direktorius Juozas Rinkevičius paaiškino, kad minėtojo bendrabučio gyventojams nuomos mokestis yra sumažintas – jie moka tik 60 proc. nustatytos kainos. Šie pinigai, pasak J. Rinkevičiaus, patenka į kaupiamąjį fondą, kurio lėšomis tvarkomas, remontuojamas, atnaujinamas rajone esantis socialinis būstas, taip pat ir neįgaliųjų bendrabutis.
UAB “Ukmergės butų ūkis” vadovas teigė, jog minėtojo pastato stogo niekas ir neremontavo, buvo tvarkoma tik palėpėje esanti lietaus kanalizacija, ir už šiuos darbus gyventojams papildomai mokėti nereikėjo.
“Informacijos, jog per prakiurusį stogą į butus sunkiasi vanduo, mes neturime, dėl to niekas į bendrovę nesikreipė, – kalbėjo direktorius, kuris pažadėjo būtinai apsilankyti bendrabutyje, surengti susitikimą su gyventojais ir aptarti visus jiems rūpimus klausimus.
Suprato, kad garažo negaus
Pokalbio su neįgaliaisiais metu kai kurie namo gyventojai piktinosi negalintys naudotis kieme prieš porą metų pastatytais garažais. Neva yra keletas tuščių, tačiau žmonės negali ten laikyti savo automobilių.
“Aš ne kartą dėl to kreipiausi į Nestacionarių socialinių paslaugų centrą, – pasakojo neįgaliųjų bendrabučio gyventoja Rasa Vaitekovičienė, – tačiau manęs buvo paprašyta palaukti. Vėliau direktorė paragino nueiti į rajono savivaldybę. Iš ten vėl buvau nukreipta į centrą. Be to, man buvo pasakyta, kad aš neturiu vairuotojo pažymėjimo, o kad automobilį vairuoja vyras, niekam nerūpėjo.” Nors judėjimo negalią turinti moteris jau senokai išlaikė vairavimo egzaminus ir gavo pažymėjimą, daugiau valdininkų durų dėl garažo nevarstė. R. Vaitekovičienė sakėsi supratusi, jog garažo negaus.
Nestacionarių paslaugų centro direktorė S. Bakanauskienė, paklausta apie garažus, teigė apie tai nenorinti kalbėti. “O kur jūs matėte tuos garažus? – šyptelėjo direktorė. – Šiuo klausimu reikėtų kreiptis į rajono savivaldybę.”
Rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Klavdija Stepanova taip pat nieko konkretaus apie tai negalėjo paaiškinti. Ji tik patikino, kad garažai priklauso bendrabučiui, ir stebėjosi, kodėl namo gyventojai neleidžiama vienu iš jų naudotis.
Šiek tiek daugiau informacijos apie garažus pateikė savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Valdonė Ginaitienė. Vedėja paaiškino, jog garažai buvo pradėti statyti gavus Nestacionarių socialinių paslaugų centro prašymą, to pageidavo ir neįgalieji. “Šie statiniai nėra oficialiai įforminti, nes nesutvarkyti žemės priklausomybės dokumentai, tačiau laikyti tuščių garažų nėra prasmės”, – kalbėjo V. Ginaitienė ir pridūrė, jog į Socialinės paramos skyrių R. Vaitekovičienė nebuvo užėjusi.
Situaciją lemia finansai
“Man labai skauda širdį, jog naikiname tai, ką kitados buvome sukūrę, – situaciją neįgaliųjų bendrabutyje įvertino Socialinės paramos skyriaus vedėja V. Ginaitienė. – Ne taip aš įsivaizduoju šiuos namus ir manau, kad ten turėtų veikti atskira tarnyba. Bet iš kur gauti pinigų, kad padėtis pasikeistų?”
Kaip teigė vedėja, bendrabutį kuruoja Nestacionarių socialinių paslaugų centras, kurio finansavimas šiemet sumažintas 116 tūkst. litų. Tai lemia 30 proc. mažėjantis rajono savivaldybės biudžetas. Pinigų trūksta senelių namų išlaikymui, kitoms socialinėms reikmėms.
V. Ginaitienės nuomone, neįgaliųjų namuose turėtų dirbti ne tik budėtojai, bet ir daugiau darbuotojų.
Vedėja teigė žinanti, kad bendrabučio gyventojai nori susitikti su rajono vadovais. V. Ginaitienė sakė kalbėjusi su meru, kuris pažadėjo po vasario 25-ąją planuojamo rajono Tarybos posėdžio būtinai atvykti ir išklausyti neįgaliuosius.
Rajono savivaldybės direktoriaus pavaduotoja K. Stepanova geriau nei kas kitas prisimena, kokie planai buvo puoselėjami prieš trylika metų pradėjusiame veikti bendrabutyje. Jame ji tuo metu dirbo socialine darbuotoja.
“Gal mes patys pirmaisiais įsikūrimo metais ir išlepinome namo gyventojus, nes kai kam ir langus valėme, ir kambarius plovėme, ir net maistą gaminti mokėme…” – prisipažino K. Stepanova.
Pasak savivaldybės direktoriaus pavaduotojos, budėtojai bendrabučiui reikalingi, nes šiame name gyvena išskirtiniai, t. y. neįgalūs žmonės. “Gal šiuo sunkiu ekonominiu laikotarpiu namo gyventojai patys vieni kitiems galėtų padėti, o kai situacija stabilizuosis – atsiras galimybė į bendrabutį grąžinti ne tik budėtojus”, – mintimis dalijosi K. Stepanova.
Pavaduotoja sakė susipažinusi su savivaldybei adresuotais žmonių skundais bei prašymais, todėl artimiausiu metu kartu su rajono meru, skyrių vadovais būtinai apsilankys bendrabutyje.
Reikia skirti dėmesio
Pokalbis su neįgaliųjų bendrabučio gyventojais išryškino daugybę ten egzistuojančių problemų. Matyt, teisi savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, teigdama, jog tiems žmonėms reikia dėmesio, būtina su jais bendrauti.
“Kiekvieną negalios paliestą asmenį reikia apglostyti, paguosti ir visiems taps lengviau”, – įsitikinusi K. Stepanova.
