Apžvelgsime kokios gi naujos knygos gautos Vl. Šlaito viešojoje bibliotekoje.
Rūta Mataitytė. Laiškai. – Vilnius: Edukologija, 2013. – 104 p.
Rūta Mataitytė yra daugelį metų Osle gyvenanti autorė, parašiusi jau ne vieną kūrinį lietuvių kalba. „Laiškai“ – tai trečiasis jos romanas. Kaip ir kituose autorės kūriniuose, šiame romane pagrindinis dėmesys sutelkiamas į vidinį veiksmą, personažų psichologiją bei emocinį pasaulį.
Romane panaudota epistolinė pasakojimo forma. Laiškuose, kuriuos rašo pagrindinė kūrinio veikėja, lyg mozaika dėliojama istorija, o ją įrėmina kitas personažas, tuos laiškus skaitantis ir bandantis suprasti, ką jam norėjo pasakyti prarastas artimas žmogus.
Romane „Laiškai” gvildenama mums pažįstama tema – vyro ir moters santykiai. Tačiau autorė sėkmingai išvengia pavojaus sukurti eilinę meilės istoriją, perkeldama pagrindinį romano svorį į tarpžmogiško ryšio nagrinėjimą ir pateikdama skaitytojui audringą istoriją apie neįprastą dviejų asmenybių bendravimą.
***
Sandra Bernotaitė. Katė, kurios reikėjo. – Šiauliai: Jovaro tiltai, 2013. – 344 p.
Knyga „Katė, kurios reikėjo” – tai romanas, kuriame perteikiamas nelengvas jaunos moters vidinis virsmas. Po motinos – valdingos, gniuždančios asmenybės – mirties bibliotekininkė Virga Miškinytė ne iškart sugeba suimti save į rankas, tapti atsakinga už savo gyvenimą. Aplinkybės stumia, kad būtų pasirinktas lengvesnis, pasyvusis kelias, bet viduje bundanti jėga neleidžia susitaikyti su neteisybėmis.
Romano „Katė, kurios reikėjo” siužetas rutuliojasi antrojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio pradžioje, kai dar ryški dviejų santvarkų sandūra, iš jos išplaukiantys kontrastai ir absurdas.
Dauguma veikėjų – posovietiniai žmonės – svetimi artimieji, įsibaiminę, nepasitikintys, įpratę nutylėti nemalonią tiesą.
Išdavysčių, skriaudų ir nusikaltimų persunkta bendra jų priešistorė. Pagrindinės veikėjos balsu autorė atveria skaudžius dalykus ir kviečia užduoti sau klausimus.
***
Marcelijus Martinaitis.Nenoriu nieko neveikti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 216 p.
Anksčiau neskelbtų eilėraščių rinkinys „Nenoriu nieko neveikti”.
Plačiai žinomo savito poeto Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) eilėraščiai, rasti po jo mirties, nauji ir nespausdinti ankstesniuose rinkiniuose. Kartu pateikiami daugelio čia spausdinamų kūrinių rankraščiai bei juodraščiai, nuotraukos iš Martinaičių namo Vanaginėje.
***
Zita Čepaitė. Londono vėjas. – Vilnius: Alma litera, 2013. – 304 p.
Romanas „Londono vėjas“ – tai istorija apie lietuvę Godą, kuri išvažiuoja į Londoną ieškoti ją apvogusio mylimojo. Įsitraukusi į paieškas, moteris susipažįsta su neaiškaus plauko verslininkais, sukančiais nešvarius reikalus. Jos buvęs draugas irgi yra įsipainiojęs į to pogrindinio pasaulio tinklus. Pamažėle ima aiškėti paslaptys, siejančios po įvairias pasaulio šalis išsiblaškiusius buvusios sovietų imperijos veikėjus. Sutrikusi, išgąsdinta užgriuvusių nuotykių Goda sutinka privatų detektyvą, kuris imasi jai padėti… Knygoje rutuliojama detektyvinė intriga, tačiau drauge tai pasakojimas apie kartą, kuri buvo ruošiama šviesiam komunistiniam rytojui, o atsidūrė kapitalizmo kloakoje. Apie žmones, kurių gyvenimus vienaip ar kitaip paveikė permainų vėjas.
***
Frode Grytten. Avilio daina. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2014. – 336 p.
Novelių romanas „Avilio daina“, pasirodęs 1999 m., sulaukė kritikų pagyrų, iškart buvo pripažintas plataus skaitytojų rato ir karaliavo tarp tų metų bestselerių. Knyga pelnė prestižinę norvegų literatūros Bragės premiją ir buvo nominuota Šiaurės Ministrų Tarybos literatūros premijai. Ji išversta į keletą kalbų ir pritaikyta teatro scenai.
Odoje, mažame Norvegijos miestelyje, įsikūrusiame palei fiordą tarp aukštų stačių kalnų, stovi šimtametis daugiabutis. Jis dūzgia tarsi avilys, pilnas įvairių žmonių gyvenimų, įkyrių buities garsų ir muzikos akordų. Iš trumpų namo gyventojų istorijų – stebinančių, liūdnų ir drauge persmelktų subtilaus humoro – dėliojamas romanas. Knygos „Avilio daina” veikėjai tarsi visai kasdieniški, tačiau drauge jaudinantys, neįprasti ir šiek tiek pamišę. Tikri keistuoliai – blaškosi su savo meile, neapykanta, neišsipildžiusiomis svajonėmis ir slaptomis viltimis. Ir kartais primena mus pačius…
***
Nora Roberts. Viskio paplūdimys. – Kaunas: Jotema, 2014. – 480 p.
Daugiau nei tris šimtmečius Uolos namai stūkso virš Viskio Paplūdimio. Vasarą suplūstantiems turistams jie – tarsi karūnos brangakmenis stulbinamai gražiame miestelio gamtovaizdyje. Vietiniams gyventojams – tai garsus vietovės orientyras ir legenda, o Eliui Lendonui – gimtieji namai… Bostono advokatas Elis, apkaltintas žmonos, su kuria ketino skirtis, nužudymu, pastaruosius metus gyveno lydimas įdėmaus visuomenės ir policijos žvilgsnio. Ir nors jo kaltės įrodymų nepakako, Elio reputacija ir gyvenimas buvo sužlugdyti. Jam reikia prieglobsčio. Jam reikia Uolos namų.
Kol Elio mylima senelė po pavojingos traumos sveiksta Bostone, Uolos namais rūpinasi Abra Volš. Tai atviraširdė ir užjaučianti jauna moteris, o jos ypatingos, kai kas pasakytų – valdingos, globos neišvengia nė vienas, įskaitant ir Elį. Lendonas ima vis labiau pasikliauti Abra, pamažu pradeda pamiršti praeitį ir pasiryžta išsiaiškinti, kas nužudė jo žmoną, bei atgauti savo gerą vardą. Tačiau daugybę paslapčių saugantys Uolos namai yra tarsi sirenos daina tam, kas pasiryžęs sunaikinti Elį ir pasiimti atlygį. Elį ir Abrą įtrauks šimtmečio senumo gandų bei nepatvirtintų tiesų tinklas, kuris gali nutempti juos į audringus Viskio Paplūdimio vandenis… Aistra ir pamišimas, humoras ir nuoširdumas susilieja romane „Viskio Paplūdimys” apie du žmones, atsiveriančius tiesai ir vienas kitam.
***
Liz Balfour. Septynerius metus rašiau tau. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 328 p.
Trisdešimtmetė Elė laimingai ištekėjusi, gyvena Londone, dirba advokate ir nėmaž nesiilgi savo gimtinės Airijos, iš kurios ją, dar paauglę, tėvai nieko nepaaiškinę išsiuntė į Angliją. Nesuprasdama tokio tėvų poelgio priežasčių, Elė taip ir neįstengė jiems atleisti ir pamažu nuo jų nutolo. Tačiau kai motiną ištinka infarktas, Elei tenka grįžti į Airiją jos slaugyti. Motinos namuose ji netyčia aptinka šūsnį senų laiškų. Pradėjusią juos skaityti Elę ištinka šokas ir apninka nejaukūs įtarimai. Kas tas paslaptingas nepažįstamasis, septynerius metus rašęs jos motinai? Gal ji turėjo slaptą romaną?
Dar daugiau mįslių užmena ir kaimynystėje gyvenantis žirgyno savininkas Ouvenas. Jaunas, puikiai atrodantis vyras Elės motinai, regis, yra daugiau nei tik kaimynas. Tačiau kas juodu sieja? Ir kas Ouveną sieja su pačia Ele? Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, Elei ima vertis vis daugiau tėvų paslapčių, o jas aiškinantis netikėtai ima drebėti ir jos pačios iš pažiūros tobulo gyvenimo pamatai…
„Septynerius metus rašiau Tau…“ – intriguojantis ir subtilus pasakojimas, kuriame nepaprastai gyvai pavaizduotos Airijos fone susipina kelių žmonių gyvenimo istorijos ir paslaptys, sudėtingi ir painūs santykiai tarp įsimylėjėlių, sutuoktinių, draugų, motinos ir dukters, mezgasi ir nutrūksta draugystės ir išdavystės, o tuomet, kai mažiausiai tikiesi, gimsta meilė.
