Kuomet pavasaris žalsvindavo Didžiosios Kovos apygardos Ukmergės partizanų parko kalveles ir nuskaidrindavo ešeriokų pamėgtus Mūšios upelio purienų užutekius, Kadrėnų kaimo danguje susklęsdavo laisvės ir nepasiekiamų aukštybių simbolis suopis. Atsinaujinimo pranašas ne tik šioms apylinkėms, jų gyventojams, bet ir visai Lietuvą saugančiai Laisvės kovų brolijai. Tai buvo žinia, kad dabar, po ilgojo žiemos sąstingio, Kadrėnų pušynų teritorijoje dvasingumą paukščiu neša šio parko įkūrėjas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Ištvermingojo suopio pakilimai virš ošiančių pušaičių, sumanūs viražai nuo kalvelių į spygliuočių slėnius, meistriška laviruotė tarp sakais kvepiančių kamienų, peržvelgiant žvyruotus takelius, pušaičių jaunuolynus, krūmynus, peržiemojusius medinius kryžius ar akmens paminklus, ne vieniems nustebusiems atvykėliams bylojo apie neadekvačią, su paukščiu susitapatinusią asmenybę. Paveldėjusią ir puoselėjusią tėvelių Apolonijos ir Vaclovo Svarinskų jai įduotus įžadus: mylėti artimą, gimtinę, tėvynę, Dievą. Bylojo smetoninės Lietuvos įskiepą, tautiniu matymu, katalikišku mąstymu skleisti lietuvybę, tradiciją, mentalitetą. Formuotą tarpukario Vidiškių pradinėje, Ukmergės prezidento Antano Smetonos gimnazijoje, vokietmečio ir tarybmečio Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje.
Ne vienam atvykėliui stebintis gamtos ir tikėjimo darna Didžiosios Kovos apygardos parke, žvalgantis nuo kalvelių į tolius ar tiesiog palinkus prie paminklinių atminimo įrašų, šaižios, atsikartojančios praskrendančio suopio cyptelėjimų sinkopės, smigdavo į paširdžius. Postdraminio si bemolio garsų fone, o stebūkle, netikėtai iš pušynėlių išnirdavo ir jis pats, susikaupęs amžinoje tiesos kelio filosofijoje, žmogus-paukštis, kalinys-kankinys, laisvės nešėjas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Nuo 1946-ųjų saugumiečių persekiotas, palikęs seminariją, nepasprukęs, tik, pasišventęs nuo okupanto gintis Ukmergės apylinkėse su Vyčio apygardos Šarūno partizanais. Už tai areštuotas, tardytas, žiauriai kankintas, nuteistas 15 metų. Įkalintas Abezės (Komija) lageryje, palaužti. Nepasidavęs, ir po dešimties ilgiausių metų pragare, įštrūkęs į tėvynę.
1956–1957 m. ėjęs kryžiaus kelius Lietuvoje, tarnavęs altarista Kulautuvoje, sektas, perkeltas į Betygalą, terorizuotas. 1958 m. antrą kartą suimtas ir išgrūstas 6 metams į Mordovijos lagerius už antisovietinės literatūros laikymą. Po trijų metų, pripažintas nepataisomu, recidyvistu, perkeltas į ypatingojo režimo kalėjimą, sunaikinti.
Bedugnėje išlikęs, 1964 m. sugrįžęs į tėvynę, dar aktyviau kviesti tikinčiuosius ginti religijos, reikalauti pilietinių teisių, rengti eisenas, ugdyti jaunimą Miroslavo, Kudirkos Naumiesčio, Igliaukos, Patilčių ir Viduklės parapijose. Už tai, 1983 m. trečią kartą areštuotas, nuteistas 7 metams griežtojo lagerio ir 3 metams tremties, išvežtas toli, toli nuo tėvynės į Čiusovo (Permė) griežtojo režimo lagerius, išnykimui.
Nepasidavęs, išlaukęs ir 1988 m. JAV prezidento Ronaldo Reigano išgelbėtas. Trumpam pasidžiaugęs Lietuva, išsiūstas į Vokietiją, be teisės sugrįžti.
Gyvenęs Frankfurte prie Maino, vienijęs bendraminčius, laisvės kovotojus, lankęs lietuvių kolonijas Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje, Australijoje, bendravęs su daugeliu pasaulio veikėjų, susitikinėjęs su popiežiumi Jonu Pauliumi II.
1990 m. atkūrus nepriklausomybę – sugrįžęs, gaivinęs Lietuvą. Ėjęs kardinolo Vincento Sladkevičiaus kanclerio pareigas, dirbęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamąjame Seime, kapelionavęs Lietuvos kariuomenėje. Skleidęs tiesos ir tikėjimo žodžius Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos), Prisikėlimo, Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiose.
Svarbiomis tautos laisvės atminimo datomis, lankęs Ukmergę, nuo 2000 m. rezidavęs Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapiją. Tikintiesiams kartojęs Dievo tėvo žodį, naivuoliams vėręs gyvenimiškosios tiesos skaudulius, drąsos reikalaujančiais poelgiais vaikęs komunistinės šmėklos likučius prie Šventosios, Anykščiuose, Kavarske, Ukmergėje.
Vaizdingose Kadrėnų (Vidiškių sen.) tėvonijos apylinkėse, Mūšios upelio pakrantėse, subrandinęs ir su pagalbininkais, miškininkais Marijonu Vilkeliu, Vytautu Kazlausku, Ukmergės įmonių atstovais, Kadrėnų kaimo gyventojais, pradėjęs įgyvendinti Lietuvos rezistencinio pasipriešinimo judėjimo Didžiosios kovos apygardos (veikusi 1945–1950 m. Vilniaus, Kauno bei Ukmergės apskrityse) kovų ir vadų įamžinimo misiją.
1991 m. virš senųjų Kadrėnų kaimo kapinaičių, kalnelyje, iškilęs pirmasis ornamentuotas kančių kryžius (autorius Algirdas Jurkėnas) – Mūšios partizanų parko – memorialo pradžia. Vėliau, tarp Kadrėnų pušaičių, ant kalvelių ar slėniuose, įvairiomis progomis, vienas po kito kilę ir kilę mediniai kančių ir amžinojo dvasingumo simboliai. 1993-2003 m. laikotarpiu pastatyti 6 ornamentuoti kryžiai Didžiosios kovos apygardos A rinktinės batalionams (autoriai Algirdas Jurkėnas, Pranas Kaziūnas) ir 6 kyržiai B rinktinės batalionams (autorius Pranas Kaziūnas), taip pat, iškilęs kryžius su skulptūriniais drožiniais Didžiosios kovos apygardos vadams: Jonui Misiūnui (Žalias Velnias), Mykolui Kareckui (Serbentas), Alfonsui Morkūnui (Plienas).
Be laisvės kovų įamžinimo simbolių, monsinjoro Alfonso Svarinsko sumanymu, parke buvo pastatyti Lietuvos prisikėlimo (1918, 1990), Dieve gink Lietuvą (autorius Algis Juška) ir kiti kryžiai. 2005 m. ornamentuotais kryžiais buvo pagerbti ir Lietuvai nusipelnę iškilieji: Lietuvos kariuomenės generolas Jonas Juodišius, JAV prezidentas Ronaldas Reiganas ir popiežius Jonas Paulius II (autorius Pranas Kaziūnas). 1998 m. parke atsirado ir kuklutis Ukmergės J. Basanavičiaus mokyklos III c. klasės mokinių kryželis.
Šalia medinių atminimo ženklų, 2004 m. Didžiosios kovos apygardos Mūšios partizanų parke, buvo pradėtas formuoti ir paminklinių akmenų memorialas. Padedant Ukmergės geradariams ir įmonėms, drauge su monsinjoru, jį kūrė supratingi, taurūs Ukmergės krašto Sibiro tremtiniai: Vytautas Viliūnas, Algirdas Karvelis, Vaclovas Slivinskas ir kiti. Į parką, sudėtingos technikos pagalba buvo atvežti, pastatyti ir atminimo lentomis ar užrašais įprasminti Šventosios arealo rieduliai: generolui Povilui Plechavičiui (past. 2004), žuvusiems (1944-1954) Onos ir Boleslovo Katliorių sūnūms (past. 2005), Taujėnų mokytojams tremtiniams ir kaliniams atminti (past. 2006), Lietuvos motinoms už tėvynės laisvę paaukojusioms savo vaikus (past. 2009).
2014 m. liepos 17 dieną iškeliavus monsinjorui Alfonsui Svarinskui į amžinybę, jo puoselėta Laisvės kovotojų pagerbimo įdėja ir atminimas – parkas, išlieka Ukmergės kultūros istorijai, Lietuvos visuomenei, tiesą ir laisvę mylintiems žmonėms. Kadrėnuose, monsinjoro gedi artimieji, dvasiškiai, nusiėmę kepures, prie kryžių liūdi likimo broliai, kovotojai. Tauri bendruomenė ieško dvasinės atsparos, svarsto parko ateities vizijas. Niekam nekyla abejonių jog, monsinjoro Alfonso Svarinsko žygius, aštrius pasisakymus ir darbus Kadrėnuose būtina tęsti, prisiimti atsakomybę…
O kol kas, aukštai danguje, Mūšios pušynų proskynose, Lietuvos laisvę ir atminimą ant sparnų nešą akylasis Lietuvos Didžiosios Kovos apygardos parko karys, suopis…
Ilsėkis ramybėje, nepalūžusios ir nepažemintos sielos kovotojau monsinjore Alfonsai! Sakydavai – viskam yra Dievo valia! Ir tai tiesa…
Vytautas Česnaitis
