Bičių vaško žvakės ilgai dega, turi nepakartojamą spalvą ir kvepia medumi, o jas pasigaminti tikrai nesudėtinga, tik reikia laiko ir kantrybės. Tuo įsitikino Dukstynos pagrindinės mokyklos mokytoja Diana Buklienė, jos 2b klasės mokinukai ir keletas tėvelių sudalyvavę Deltuvos kultūros namuose Daivos Stimburienės vedamame edukaciniame užsiėmime.
Užsiėmimo vadovė pasakojo, jog Deltuvos kraštas nuo seno puoselėja bitininkystės tradicijas. Manoma, kad Deltuvos miestelyje XIX amžiuje prie bažnyčios veikė vienintelė Lietuvoje bitininkų mokykla. Ją 1885 metais baigė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kuriai kaip tik tai ir turėjo įtakos pasirinkti Bitės slapyvardį.
Yra labai tiksli lietuvių liaudies mįslė „Lino gelmuo, bičių liemuo, viršuje mėnesėlis teka“ (Žvakė).
Žvakė yra daugiagalė, sauganti nuo tamsos, piktųjų dvasių, nelaimių, nesantaikos ir panašių dvasinių sukrėtimų.
Vadovė sakė, jog nuo seno, gimus vaikeliui, jam buvo išliejama žvakė, kurią uždegdavo per krikštynas. Su ta pačia žvake eidavo į šliūbą, tos pačios žvakelės liepsna palydėdavo Amžinybėn. Nors žvakė senovėje buvo nepakeičiamas šviesos šaltinis, šiuo amatu vertėsi nedaugelis. Žvakių liejikų buvo mažai, tačiau žvakės visada turėjo paklausą ir vertę. Seniau žvakes liedavo nuo spalio 30 dienos iki vasario 2 dienos.
O vasario 2 dieną – Grabnyčių dieną bažnyčioje šventinamos grabnyčių arba graudulinės žvakės, kurios turi ypatingų magiškų galių – saugo nuo gaisrų, ligų, piktos akies. Grabnyčių žvakės turėdavusios būti pagamintos iš gryno bičių vaško. Daug kur kunigai net Šv. Mišių neaukodavo, jei vietos žvakininkai nenuliedavo žvakių.
Ugnis nuo neatmenamų laikų lydėjo žmogų, ji – svarbiausias daugelio švenčių ir ritualų momentas. Šiais laikais tikriausiai neįsivaizduotume Vėlinių šventės be žvakių rusenimo. Iki XIX a. pabaigos žvakių kapinėse nedegindavo. Anksčiau kartais kapinėse kūrendavo bendrą laužą, kuriame degindavo senus nuvirtusius kryžius.
Senovėje vaškas buvo labai brangi medžiaga. Iš jo buvo daromos žvakės dvaro rūmų, vienuolynų ir bažnyčių apšvietimui. Dvarininkai iš vaško darydavo įvairaus dydžio ir svorio antspaudus. Iš vaško buvo gaminamos liejimo formos, patrankų maketai.
Vadovė liepė vaikams pakramtyti vaško gabaliuką, nes jis sustiprina ir išvalo dantukus.
Susipažinome su senuoju žvakių liejimo būdu – apliejant „knatą“ (dagtį) vašku. Dabar žvakės liejamos jau kitokiais būdais. Senasis – apliejant vašku „knatą“ – tai senųjų amatų, tradicijų gaivintojų ir puoselėtojų nuopelnas.
Iš pradžių dubenyje ant kaitinimo krosnelės tirpdomas vaškas. Edukacinio užsiėmimo metu vadovė Daiva Stimburienė mums atskleidė paslaptį – jos tėvelis buvo bitininkas, ir tėveliui mirus, ji su sese besitvarkydamos rado 30 metų senumo vaško gabalą, tad, tirpdydama vašką, per kiekvieną užsiėmimą ji ten įdeda ir gabalėlį to vaško – sėkmei. Ištirpintas vaškas paruoštas, pastatytas, kad nuolat kaistų, nestingtų. O senovėje ištirpintą vašką reikėdavo statyti ant karštų bulvių ar burokų, kad nesustingtų.
Virš dubens pritaisytas verpimo ratelio ratas, prie kurio pririšami „knatai“ – lininio siūlo atkarpėlės.
Kai viskas paruošta, tada imamas puodelis, juo semiamas vaškas iš dubens ir tolygiai iš viršaus pilamas ant „knato“. Nubėgęs vaškas patenka į tą patį dubenį. Užpylus vieną „knatą“, pasemiamas kitas puodelis ir pilama ant sekančio. Kol taip apeina visas ratas, pirmasis „knatas“ jau būna apsitraukęs atvėsusiu vaško sluoksniu. Tuomet procedūra kartojama iš pradžių. Pilama tol, kol gaunama norimo storio žvakė. Vašką reikia pilti tolygiai ant viso „knato“, kad žvakė gautųsi tiesi ir lygi.
Kadangi žvakių liejimas senovėje buvo vyriškas darbas, tai pirmi žvakes liejo berniukai.
Tada darbą perėmė mergaitės.
Patiko lieti ir mokytojai.
Mokėsi lieti ir mamytės. Visi paeiliui pylė vašką, sukosi ratelis, pilnėjo žvakės. Gaminimo metu jų skleidžiamas švelnus medaus kvapas užbūrė visus.
Vaikai ne tik patys liejo žvakes, klausėsi pasakojimo apie bites, vašką, žvakes, atsakinėjo į klausimus, bet ir vaišinosi čiobrelių arbata su medumi, pyragu.
Nors žvakelės buvo lietos pirmą kartą, visi dirbo labai kruopščiai, atsargiai, ne tik išmoko žvakių liejimo amato paslapčių, bet ir patyrė tikrą kūrybinį džiaugsmą. Bendras darbas sušildė kiekvieno širdį, padovanojo šypseną veide. Visi nusiliejo sau po žvakę, kvepiančią bičių vašku ir medumi.
Nulietas žvakeles gražiai įrišom į maišelius su grūdais, ir jei būsim kantrūs, kelias savaites prieš Velykas palaistysim grūdelius, sulauksim stebuklo – žvalelės sužaliuos.
Mokinių tėveliai
