Ruduo nudažė medžių lapus, šalnos išbalino pievas, it cukrumi nubarstė kalnelius, slėnius ir juos nutūpusius miškus. Ruduo miške – ne tik gražus metų laikas, bet ir vieno prasmingiausių miškininkų darbų – sėklų rinkimo metas.
Šiuo metu renkamos juodalksnio sėklos – naktinės šalnos ir saulėtos šiltos dienos šįmet jas subrandino anksčiau.
Visiškai rudus ir sausus kankorėžius praeitą savaitę raškėme Šešuolių girioje. O čia esančioje sėklinėje juodalksnio plantacijoje darbus jau baigėme. Ketvirtadienį į urėdijos medelyną parvežėme du kankorėžių kupinus maišus. Tai – pirmasis juodalksnio sėklinės plantacijos derlius.
Į Šešuolių girią – kankorėžių
Ketvirtadienio rytas aušo lyg pieno puta. Iš balto rūko kilo baltos pievos, balti medžiai – baltas net dangus. Pirmoji šalna. Šerkšno adatėlių ji prikaišė į eglių ir pušų spyglius, balto šerkšno it cukraus pribarstė ir į žalias samanas, voratinklių gijas, žydrus pievinės miegalės vainikėlius.
Į šarmotą Šešuolių girią ankstų rytą važiuoju ne uogų ir ne grybų – rinkti juodalksnio kankorėžių. Paprasčiausia noriu patirti šio – vieno prasmingiausių darbų miške skonį.
Iš pirmojo žingsnio padariau klaidą. Atvažiavau tuščiomis rankomis, o juk į mišką, jei nenori iš jo grįžti tuščiomis, taip neinama. Kur dėsiu kankorėžius? Kibirėlį iš savo namų man parūpina Krikštėnų girininko pavaduotoja Renata Misiūnienė, girininkas Algis Šakėnas ištiesia naujitelaites pirštines. Jokių darbų su jomis nedirbu, bet girininkas įkalba: dėl visa ko.
Subrandino anksčiau
Raudonas saulės kamuolys tarsi negalėdamas atsiplėšti nuo dangaus dar vis laikosi jo krašto, o po Šešuolių girios šarmotą žolę ilgaauliais jau braido du Krikštėnų girininkijos darbininkai. Tai – Vytautas Andriukonis ir Algirdas Blusevičius. Abiejų kibirėliuose jau skamba riešutėliai. Nedideli, vandens lašo formos juodalksnio kankorėžiai. Vieni jų dar žali, kiti – jau rudi. Vieni lygūs, tarsi nugludinti upės akmenėliai, kiti – jau pasišiaušę. „Kiek per dieną jų prirenkate?“- klausiu vyrų. „Iki gerų pietų – šį kibirėlį“,- kilsteli jį Algis.
Mano sportbačiai tuoj pat peršlampa. „Nieko nebus“,- nužvelgęs juos bei mano laikomas pirštines nusišypso Algis ir ištiesia šlapius delnus. Ant jų – mažų sėklelių kaip priberta.
Dar palaukite kokią savaitę, Astai sakė miško selekcininkai. Bet urėdijos miško želdinimo inžinierė Asta Strazdienė labai greitai suprato, jog laukti nebėra ko. „Įprastai juodalksnio sėklos subręsta spalio pabaigoje. Gilesniame miške – net lapkritį. Bet šįmet labai šiltas ruduo,“- į plantaciją ji pradėjo važinėti nuo spalio pradžios. O jau dabar Algis štai rodo jai rudomis sėklelėmis aplipusius delnus.
Juodalksnio kankorėžius jis renka jau trečią dieną. Pirmą taip nebuvo. Pirmą sėklos nelipo prie delnų. Dabar limpa. „Tik prisilieti – ir štai,“ – vėl ištiesia margus delnus Algis.
Naktį – šalna, dieną – dar ganėtinai karšta saulė: vakar dar žali buvę juodalksnio kankorėžiai šiandien jau ruduoja ant medžių. Kai kurie saulės atokaitoje jau ima aižytis. Bet nenurinktos liko tik keturios plantacijos eilės. Visiems – po vieną. „Jūs imkite kraštinę. Jei labai daug paliksite, mes dar pereisime ir surinksime“,- nepasitiki manimi Algis.
Ledinio vandens krikštas
Juodalksniai eilėje – it muliažai. Taisyklingi, plačios lajos, bet vos už žmogų didesni medžiai. Žali jų lapai net blizga – tarsi būtų vaškiniai. Jų kraštai – kaip paveikslėlyje: aprėminti balta gija. Nesinori liesti nuo šalčio pastėrusio medžio. Bet liečiu. Ieškau kankorėžių. Pakeliu vieną šaką – pabyra šerkšno adatėlės, pakeliu kitą – nieko. Nė vieno kankorėžio. Apeinu medelį aplink – nieko nematau. Dangumi jau šoktelėjo saulė, tvieskia į akis. „Reikia žiūrėti pasauliui. Prieš saulę nieko nematysite“,- iš gretimos eilės šaukia man Algis. Jau matau: ant apatinių šakų kybo kekelė. Skaičiuoju: ant jos – vienas, du, trys… net septyni rudi kankorėžiukai!
Dar viena ir dar viena tokia kekelė. Raškau kankorėžius it vyšnias sode. Kaip gerai, kad šis „sodas“ – žemaūgis: gali pasiekti kiekvieną šakelę. Medelis išgenėtas, tarsi ažūrinis, atrodo nėra kur tiems kankorėžiams pasislėpti. Atrodo, jau visus juos išskyniau, bet apeinu iš kitos pusės – ir vėl kekelė. Kankorėžiukų juodalksnyje reikia ieškoti kaip grybų miške. Eini priekin – randi, grįžti tuo pačiu keliu – ir vėl randi.
Šerkšno adatėlės jau subadė mano rankas, bet negaliu dėvėti pirštinių – mano delnai, kaip ir Algio, jau aplipo rudomis juodalksnio sėklomis. Atsargiai jas, kaip aukso dulkeles, nubraukiu į kibirėlį, pro šakas matau, jog lygiai tą patį daro ir Algis, ir Vytautas – sėklos iš sėklinės plantacijos – neįkainojamos vertės.
Bet kai rankos visai atgrumba, kemšu jas į pirštines (ačiū už jas girininkui), laukiu, kad jos bent kiek sušiltų, o tada vėl plikomis rankomis siekiu kankorėžio.
Prie jo matau: kybo žirginiai. Tikrų tikriausi žirginiai. Šakutės gale penki ilgesni, šakutės pradžioje – du trumpi. Tai – moteriški ir vyriški žiedai, kuriuos medis sukrovė dar vasarą, o juos praskleis tik kitą pavasarį.
Žirginiai, sako Asta, tai – būsimas derlius. Iš jų galima spręsti, kiek kankorėžių galima tikėtis kitąmet.
Bet žirginiams dar reikės peržiemoti. Juos gali nugnybti ir paukštis, ir šaltis.
Iš toli išgirstu: kažkas atšniokščia. Lyg lytų lietus. Bet juk jokio debesėlio. Šviečia saulė, ne tik šviečia, bet jau ir šildo. Staiga ant manęs šliūkšteli ledinio vandens dušas. Šliukšteli taip netikėtai, kad nė nespėju sureaguoti ir laiku išlįsti iš po medžių. Tai – ištirpęs šerkšnas. Pasileido jis taip staiga, tarsi medžiai kaip kokią naštą vienu ypu jį būtų nuo savęs nupurtę.
Dar papteli keli lašai, ir vėl viskas aplinkui nurimsta.
Pirmasis derlius
Šlapia nuo galvos iki kojų vėl lendu po vešlia juodalksnių lapija.
Mano kibirėlis pilnėja negreitai: ant vieno medelio riešutėlių daugiau, o ant kito kybo tik viena, kita jų kekelė, ant trečio – nė vienos. Bet medį vis tiek reikia apeiti, pakelti jo kiekvieną šakelę, praskleisti lapus. Dabar jie atgijo: virpa, juda, šiaušiasi – slepia riešutėlius.
Saulė jau nebešildo – kaitina. Mano apdarai, kaip ir medžių lapai, kaip žolė po kojom, jau išdžiuvo.
Girioje suklykia kėkštas. Pavymui jam – kitas. Gal ir trečias. Tikriausia susipešė dėl kokios putino uogelės. Baisiai troškina. Ir protas gi – išeiti į girią be vandens. Bet kibirėlį turiu pririnkti. Gėda, jei vyrai aplenks: kankorėžių rinkimas – moteriškas darbas.
Baigiu apeiti visą medelių eilę, o riešutėlių mano kibirėlyje – tik pusę. Pusę ir pusę. Ir staiga – lobis: medelis nedidelis, o visas net aplipęs kankorėžiais. Jie dar visai žali, bet Asta sako skinti ir šiuos – visos sėklelės jų viduje jau prinokusios.
Iš pradžių imu juos po vieną, paskui po kelis, semiu rieškučiomis – mane pagavo azartas. Pagavo taip, kaip pagauna užtikus miške žemuogių pievelę ar grybų tiltą.
Mano kibirėlis prisipildė. Ne tik prisipildė – jis kupinas. Tokiais pat kaupinais kibirėliais nešini ateina ir Algis su Vytautu. Sustatome juos greta ir nejučia nusišypsome. Šypsosi ir Vytautas, ir Algis, ir Asta. Pirmasis sėklinės plantacijos derlius.
Asta sako, jog įprastai juodalksniai atvirose vietose pradeda derėti dešimtais, o kartais net penkioliktais savo gyvenimo metais. Šioje selekcinėje plantacijoje miško selekcininkai leidimą rinkti sėkloms davė šeštais jos gyvenimo metais.
Sėklinėje plantacijoje auga iš visos Lietuvos atrinktų klonų želdiniai, galintys dažnai ir gausiai derėti. Tai – geriausias genetines savybes turintys medžiai. Tad tikėtina, jog ir iš jų sėklų išaugs tokie pat – aukšti, tiesūs bešakiai medžiai, kaip ir jų gentainiai. Tokie, kokių reikia miškui, iš kurio gaminama kokybiška mediena.
Štai kodėl iš plantacijos surinkti kankorėžėliai – brangesni už auksą.
Asta fotografuoja juos iš visų pusių – nori įamžinti pirmąjį sėklinės plantacijos derlių.
Atlygis – raudoni ąžuolai
Išeinu iš juodalksnių sodo. Jo pakraštyje dar šviečia geltonos bitkrėslės, rausvus graižus vėjyje supa dagys, o po kojomis baltą galvą kelia lauko ramunėlė – naktinės šalnos tarsi nebūtų buvę.
Ir … net aikteliu: kiek tik akys užmato, dega laukas. Liepsnoja skaisčiu raudoniu.
Tai – raudonojo ąžuolo bandomieji želdiniai. Raudonasis ąžuolas nuo mūsų paprastojo ąžuolo tuo ir skiriasi, kad jo lapai rudenį būna raudoni. Bet tokį raudonumą, kokį tąsyk pamačiau, galima pamatyti tik vieną kartą – pirmą savo gyvenime.
Pirmąjį juodalksnio sėklinės plantacijos derlių parvežėme į medelyną. Medelyno viršininkas Laurynas Knizikevičius jį pasvėrė – beveik 31 kg. Pasak jo, kai pirmojo derliaus, tai – nemažai. „Kankorėžiai surinkti pačiu laiku – nei per žali, nei per sausi, penki procentai išeigos tikrai bus“,- pavartęs juos nusišypsojo jis. Vadinasi, apie 2 kilogramus sėklos. O medelynui šįmet reikės ne mažiau nei 150 kg juodalksnio kankorėžių arba 10 kg jų sėklos. Tad rytoj dar – į biržę.
Miško sėklų ruoša: antroji diena – biržėje
Kaip jau rašėme, iš juodalksnio sėklinės plantacijos Krikštėnų girininkijoje surinkome beveik 31 kg kankorėžių. Tikėtina, jog iš jų priaižysime 2 kg sėklų.
Sėklos iš juodalksnio sėklinės plantacijos – elitinės, tačiau medelynui šįmet jų reikės ne mažiau nei 10 kg. Tad kankorėžių dar važiuojame į Šešuolių girią, kur kertamas juodalksnių pirmos selekcinės grupės medynas.
Pirmai selekcinei grupei priskiriami taip pat labai geros kokybės ir produktyvumo medynai, tad ir iš jų surinkta sėkla – taip pat bus vertinga.
Toks pat medynas sėklų rinkėjų laukia dar Pašilės girininkijoje. Ten triūsia medelyno moterys. Kasdieną jos parsineša po 20 kg juodalksnio kankorėžių. Šiandien medelynas jų jau turi 200 kg.
Biržėje – išskirtiniai juodalksniai
Virš Šešuolių girios gailiai virkaudamos skrenda žąsys. Dar ne itin tvarkingai: tai sudarydamos taisyklingą trikampį, tai vėl jį išardydamos, tarsi neapsisprendusios, skristi joms ar dar palaukti.
Negaliu nuo jų nuleisti akių, bet einu paskui Astą, seku ją, ir vos kūliavirsčia nenurituoju į iškirstą biržę. Ji gerokai žemiau, nei eina kelias per girią. Urėdijos miško želdinimo inžinierė Asta Strazdienė sako, jog joje nuolat stovėdavo vanduo. Nestovi tik šįmet, kai toks sausas ir šiltas ruduo.
Užtat kokie juodalksniai čia augo! Kelmai ir prie jų gulintys drūtgaliai – kaip kokių ąžuolų. Ne kiekvieną būtum rankomis apglėbęs. O jau spalva, spalva.! Kaip kokio raudonmedžio. Raudoniu šviečia biržė. O žievė – baltut baltutėlė. Lygi, be jokio kauburėlio. Iš tolo matyti, kad mediena sveika.
Negaliu žinoti tik, kaip ir kokios augo šių rinktinių medžių šakos – jos jau tvarkingai suguldytos į valksmas. Bet iš biologinei įvairovei paliktų medžių galiu spėti, jog jų nebuvo daug – tik pačioje viršūnėje. „Tokie čia buvo visi medžiai: aukštais vainikais, smulkiomis šakelėmis “,- tikina Asta.
Ir miško selekcininkai pripažino, jog tai – išskirtinis – pirmos selekcinės grupės medynas ir davė leidimą iš jo rinkti sėklas.
Jokios romantikos
Bet kaip jas paimti? Visos šakos – jau valksmuose. Prie jų taip lengvai neprieisi. Kabarnojuosi per šakas, kliūva už jų kojos, sminga gilyn į valksmą… Kur jau tų kankorėžių ieškosi.
Asta sako, jog šio medyno derlingumas buvo įvertintas trim balais, vadinasi, jų turi būti.
Gal pamėginti šakas iš krūvos ištraukti? Bet jos – kaip šienas kaugėje: ne taip lengvai išpeši. O be to, Asta sako, šakas vėl turėsiu sukrauti taip pat gražiai, viena linija, kaip jos buvo – kad medieną traukianti medvežė turėtų kuo važiuoti.
Greitai suprantu, kad vakarykštis kankorėžių rinkimas sėklinėje plantacijoje nuo žemaūgių medžių, palyginus su šiuo biržėje, buvo rojus. Biržėje romantikos, kaip ir spalvų nedaug.
Išgelbėja Šešuolių girininkijos eigulys Vytautas Katinas. „Ko jūs čia vargstate: čia gi vakar visus kankorėžius išrinko. Eikite ana – į kitą biržės pusę“,- pakviečia jis.
Už kilogramą – 15 litų
Kitoje biržės pusėje iš tiesų – kankorėžių sėte prisėta. Nereikia net rankos pakelti. Atsiklaupi prie valksmo ir renki juos nuo žemės, dar – smulkių, prilaužytų šakelių. Surenki, pasitrauki toliau – vėl renki. Kaip uogas. Per valandą ir puskibiris. Bet nuobodu.
Matau , kad kankorėžius taip pat renka ir eigulys. Sėdi sau ant kelmo ir raško ant kelio pasidėjęs šakelę. „O, čia dar yra ką veikti. Reikės pasakyti, kad dar netrauktų medienos“,- sako jis. Kai atvažiuos medvežė, neliks ne tik kankorėžių – ir šių sulig žmogaus ūgiu sukrautų šakų. „Netraukite dar“,- prašo šalia konkorėžiaujanti moteris. Tai – ponia Gražina iš Mėgučių kaimo. Eigulio kaimynė. Gyvena ji prie pat miško, į jos kiemą kasryt atbėga kiškelis, letenėlėmis jai pamojuoja, kitaip pradžiugina. Gyvena ponia Gražina pamiškėje viena, su mišku suaugo, todėl ir ateina į jį kasmet. „Man gera miške būti“,- sako ji. Grynas oras, ir genelį antai kalenant išgirsta, ir žvėrelis koks vakarėjant praliuoksi. O be to, neslepia ji, už sėklų rinkimą urėdija labai gerai moka. Po 15 litų už kilogramą surinktų kankorėžių.
Pernai ponia Gražina rinko ąžuolo giles. Tai kur kas lengviau, nei rinkti kankorėžius. Sėdi sau po ąžuolu ir renki. „Reikia tik žiūrėti, kad gilės būtų sveikos“,- dalijasi ji patirtimi. Bet, tuojau pat nuramina: dieną parinkus, ne tik rankos – ir akis atskiria, kuri gilė sveika, kuri ne.
Bet šįmet gilių nėra. Ąžuolas dera ne kasmet. „Buvo šįmet šiek tiek gilių, bet kadangi toks sausokas ruduo, jos nukrito dar nesubrendusios“,- pastebėjo urėdijos miško želdinimo inžinierė.
Užtat – kiek juodalksnio! Iki vakaro štai gal pririnktume ne po vieną, kaip vakar plantacijoje, – po du kibirėlius, bet Astai reikia važiuoti žiūrėti, kaip atrodo kitos sėklinės biržės – Pašilės girininkijoje kertamas taip pat, kaip ir čia – pirmos selekcinės grupės juodalksnynas.
Medelyne – jau 200 kg
Pašilės girininkijoje kankorėžius renka medelyno darbininkės. Kankorėžių ir čia netrūksta. Keturios moterys per dieną prirenka maždaug 20 kg.
Stelažų medelyne daugėja, baltose lovelėse supasi vis daugiau ir daugiau sėklelių. Prie jų medelyno moterys – kaip prie kūdikių. Per dieną kankorėžius jos po kelis kartus apverčia, pamaišo, patrina tarp rankų – taip jie greičiau džiūsta.
„Gerai, kad dar būna saulės. Rytą stelažus išvežame į kiemą, nakčiai įtraukiame į vidų“,- sako medelyno šeimininkas Laurynas Knizikevičius.
Išdžiuvusius juodalksnio kankorėžius medelynas pats ir išaižys – neveš, kaip pušies ar eglės, į aižyklą. „Juodalksnio kankorėžiai nesunkiai aižosi. Be to, palyginus su eglės ar pušies, jų nėra tiek daug“,- sako Laurynas.
Vakar, spalio 8 dieną, medelynas iš viso jau turėjo 200 kg juodalksnio kankorėžių. Per savaitę surinko daugiau, nei ketino surinkti. Bet rinks ir toliau. Rinks tiek, kiek bus kankorėžių ir kiek suspės.
Miško sėklų ruoša: investicija kitoms kartoms
Nepraėjo nė dvi savaitės, o juodalksnio sėklos jau surinktos. Dabar jo sandėlyje yra jau 220 kg juodalksnio kankorėžių. Taigi, sėklų tikrai bus ne mažiau nei 10 kg.
Bet urėdijos sėklų ruošėjų laukia ir kitų medžių rūšių – liepos, klevo, pušies, eglės sėklų ruoša.
Iš kur, kaip ir kiek jų rinksime?
Laukia subręstant ir kitų
Renkamos net ik juodalksnio bet ir klevo, liepos sėklos.
Liepa žydi birželį, o rutuliškus arba kiaušiniškus vaisius ji, sako miško želdinimo inžinierė Asta Strazdienė, subrandina taip pat panašiu laiku, kaip juodalksnis – rugsėjį. Tuo pačiu metu prinoksta ir klevo sparnavaisiai. Subrendusias sėkleles liepos ir klevai barsto rudenį ir žiemą. Pavėluosi – galėsi jas gaudyti, kaip vėją laukuose.
Klevo ir liepos sėklų urėdijai reikia nedaug – po penkis kilogramus per metus.
Kas kita eglės sėklos. Vieneriems metams jų reikia 50 kg. Bet eglė, kaip ir ąžuolas, dera ne kasmet – maždaug kas penkerius metus. Tad šįmet, eglės derėjimo metais, urėdija ketina pririnkti virš 200 kg jos sėklų.
Eglė, kaip ir pušis, sėklas subrandina po pirmųjų šalčių lapkričio – gruodžio mėnesiais. Taigi, jų kankorėžiai įprastai pradedami rinkti tada, kai iškrinta pirmasis sniegas. Anksčiau eglės, paskui – ir pušies.
Iš viso medelynas kitam pavasariui planuoja paruošti 430 kg įvairių rūšių medžių sėklų: 10 kg juodalksnio, 20 kg pušies, 390 kg. eglės, po 5 kg liepos ir klevo.
Kaupia rezervą
Keista, akimirką pagalvoju. Ar galima ką nors gamtoje suplanuoti? Juk gamta pati, ką nori mums duoda, ko nenori – ne. Vienais metais sėklų gali būti apsčiai, kitais, kaip šįmet ąžuolo – nė vienos gilės. Arba juodalksnis gali būti apsipylęs kankorėžiais, bet jų nepasiekti – juk medžio kirsti negali kada panorėjęs, jis turi sulaukti 60 metų – kirtimo amžiaus. O kai sulauki, kankorėžių gali ir nebūti.
„Būna taip, kad medį jau galima kirsti, o metai – tušti ?“- klausiu urėdijos vyriausiąjį miškininką Vilių Palionį. „Visaip būna“,- atsako jis. Bet, paaiškina jis, sėklinių medžių kirtimai visada derinami su jų derliaus metais.
Užtat miškininkai į miškus eina ne tik su kirviu, kaip dažnam atrodo, bet ir su žiūronais. Į medžius jie pradeda žvalgytis dar iš ankstyvo pavasario. O į juodalksnius – ir prieš metus. „Neprisimenu metų, kad nebėgiotume po miškus ir neieškotume derančių juodalksnių “,- prisipažįsta Vilius.
O kai suranda, renka jų kankorėžius tiek, kiek jų yra. Štai kodėl medelyno moterys šiandien teberenka juodalksnio kankorėžius, nors jų jau ir pakaktų. Bus atsargai.
Ukmergės miškų urėdijos sėklų rezervas, kurį ji laiko Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos aižyklos saugykloje, niekada nebūna tuščias. Šįmet, prasidėjus naujam sėklų derliui, jame dar buvo 158, 17 kg sėklų: 42 kg pušies, 100 kg eglės ir 15,77 kg beržo.
Renka nuo išskirtinių medžių
Sėklas Ukmergės miškų urėdija renka ne nuo bet kokių, o nuo išskirtinių – vertingiausių, stipriausių, laiko, gamtos ir miško selekcininkų patikrintų medžių, augančių pirmos selekcinės grupės, sėkliniuose medynuose ir sėklinėse plantacijose.
Pirmos selekcinės grupės medynai, kuriuose dabar Šešuolių ir Pašilės girininkijose renkame juodalksnių sėklas, – našiausi šios rūšies medžių medynai. Juos pagal daugelį kriterijų išskyrė ir davė leidimą iš jų rinkti sėklas miško selekcininkai.
Iš sėklinio medyno, nepaisant to, ar jis savaiminės kilmės, koks, pavyzdžiui, yra Deltuvos girininkijoje Milašiūnų ąžuolynas, ar skiepytas, kaip Šešuolių girininkijos Šešuolių girioje eglynas, surinktos sėklos taip pat labai vertingos, nes medžiai čia – išskirtiniai. Tikėtina , jog su sėklomis perduodamos motininio medžio genetinės savybės.
Bet labiausiai miško selekcininkai vertina sėklines plantacijas. Jose auga geriausias genetines savybes turinčių medžių palikuonių – klonų kolekcijos.
Klonas – ne iš sėklos, o iš šakelės išaugintas medelis. Todėl manoma, kad jis paveldėjo visą – nepakitusią motininio medžio genetinę struktūrą.
Krikštėnų girininkijoje juodalksnio sėklinėje plantacijoje, kur šįmet pirmą kartą rinkome sėklas, auga 49 klonų 570 medžių kolekcija.
Iš viso Ukmergės miškų urėdija turi 3 sėklines plantacijas: Žaliosios girininkijoje – pušies, Krikštėnų – juodalksnio ir eglės, 6 sėklinius medynus – Siesikų girininkijoje – beržo ir juodalksnio, Deltuvos – eglės ir ąžuolo, Šešuolių – eglės ir maumedžio bei apie 148 ha pirmos selekcinės grupės eglės, ąžuolo ir juodalksnio medynų.
Be šių sėklininkystei palaimintų medynų, Giedraičių girininkijoje, Alkos miške yra 19,9 ha genetinis liepų draustinis, skirtas šių išskirtinių liepų ilgalaikiam išsaugojimui.
Dar urėdijos valdomose miškuose yra miškininkystės specialistų vadinami rinktiniai (ankščiau pliusiniai) medžiai. Jie atrenkami iš tos rūšies medžių pagal atskirus požymius, kurie yra svarbūs išsaugant genetinę įvairovę – tai išskirtiniausi medžiai. Tokie yra, pavyzdžiui, 47 ąžuolai sėkliniame ąžuolų medyne Deltuvos girininkijoje. „Kartais matau, kaip nuo jų selekcininkai prisipjausto šakeles ir išsiveža“,- pastebėjo Deltuvos girininkas Laimis Striukys.
Tikriausia iš jų auginami klonai, kurie keliaus į kieno nors sėklinę plantaciją.
Iš viso Ukmergės miškų urėdijos miškuose yra 125 rinktiniai medžiai. Iš jų 86 ąžuolai, 6 beržai, 4 juodalksniai, 16 liepų, 1 maumedis, 6 pušys ir 6 uosiai.
Investicija kitoms kartoms
Tačiau, koks iš mūsų šiandien surinktos sėklos išaugs medis, retas kuris mūsų pamatys, o juo labiau turės iš jo naudą.
Kodėl mes taip stengiamės, paklausiau Ukmergės miškų šeimininko – urėdijos vadovo Viganto Kraujalio. „Taip, mišką sodiname ne sau. Tai – investicija kitoms kartoms. Bet dėl jos, o ne dėl savęs gyvena juk ne tik miškininkai – kiekvienas padorus žmogus“,- atsakė Vigantas.
Tekstas – Aldonos Kvedarienės
Nuotraukos – Astos Strazdienės
Ukmergės miškų urėdijos inf.
ukmu.lt
