Rudenį į mišką be jo ugdymo, retinimo ir medienos ruošos ateina dar vienas svarbus darbas – žėlinių ir želdinių tepimas repelentais. Repelentai – ganėtinai brangi miško apsaugos nuo žvėrių priemonė, o jų tepimas – sunkus, atidumo bei kruopštumo reikalaujantis darbas.
Ukmergės miškų urėdija šįmet ketina nutepti daugiau nei 2 mln. medelių. Viso jų – 1200 ha plote.
Reikia tinkamo oro
„Šiandien, atrodo, nelis“,- į dangų žvalgėsi Krikštėnų girininkas Algis Šakėnas. Mat tepant medelius repelentais, kaip ir purškiant bet kokius cheminius preparatus, reikia, kad bent tris valandas nelytų. Kitaip lietus juos, nespėjusius sudžiūti, nuo medžių nuplaus.
Bet ir šalti neturi. Šaltyje, girininko tikinimu, repelentai stingsta, sunku jais būtų medelį nutepti – sušalusi košė prie jų paprasčiausia neliptų.
Spalio 22-oji nežadėjo nei lietaus, nei didelio šalčio. Tad važiuojame į Trako mišką.
Repelentai – karti košė žvėrims
Girininkas man vėl, kaip anuomet, kai juodalksnio sėklinėje plantacijoje rinkau sėklas, ištiesia pirštines, bet šįkart dvejas: šiltas po apačia, o ant viršaus – gumines. Dienos nors ir saulėtos, bet jau nešiltos, o repelentai tepami visai paprastai: pirštais pakabini baltos košelės ir ja nuglostai medelį.
„Išsitepsi ir drabužius“, – dar įspėja mane girininkas.
Tepant repelentais neišvengiamai išsiterlioji nuo kojų iki galvos, tačiau repelentai – ne kokie dažai, kurie nenusiplauna. Ir ne nuodai, kurių reikėtų labai saugotis. Tai – dažniausia iš muilo, dervos, smėlio pagaminta košė, kuri žvėrims labai neskani. Paragavę ja nubalintos medžio šakelės, elniai ir stirnos, sako, tuoj pat ją išspjauna ir daugiau tokių nebeliečia.
„Tepti reikia tik viršūninius ūglius“,- instruktuoja mane girininkas. Mat, pasak jo, jei žvėris nusilauš šoninę šakelę – nieko tokio. Medis dėl to nepradės lėčiau augti. Ir būsimai medienai tai jokios įtakos neturės. Mažiau šakota mediena – dar geriau. Bet štai jei žvėris nukąs medelio viršūnę, sulėtės ne tik jo augimas. Medis išaugs kreivas, šakotas – niekam tikęs. „Eglė, jei tik kartą nukanda jos viršūnę, dar geba išsiauginti ją naują. Bet jei nukanda ir antrą, ir trečią – medžio, žinok, nebebus“,- įsitikinęs girininkas.
Todėl repelentais tepama ne vieną, o kelis kartus. Nuo pirmų metų, kai tik medelis būna pasodintas iki tol, kol jis užauga tiek, kad jo viršūnės žvėris nebepasiekia. Maždaug penkerius metus, kasmet po kartą.
Nuo valksmo – iki valksmo
Trako miške auga pirmametės eglutės. Sodintos šį pavasarį. Tarp jų žydru repelentu tarsi dažais apsitaškęs jau sukiojasi miško darbininkas Vytautas Andriukonis. Girininkijoje jis dirba jau 10 metus, tad jam nereikia sakyti, kada ir kokius darbus dirbti. Atėjo laikas kirsti biržių spindžius – kerta, jaunuolyne stybtelėjo atžalos, eina jų kapoti, sėklinėje plantacijoje subrendo sėklos, eina jų rinkti. Nelyja ir nešąla – eina repelentais tepti eglučių. „Pas mus miško darbininkai turi pasidaliję, kuris kurį miško sklypą prižiūrės. Taip yra geriausia, nes tada kiekvienas jų savą pažįsta, kaip penkis rankos pirštus“,- paaiškina Krikštėnų girininko pavaduotoja Renata Misiūnienė.
Kodėl reikia pažinti miško sklypą, net ir tepant medelius repelentais, suprantu vos tik į jį įžengusi.
Pirmametės eglutės dar visai nedidelės, o miško žolės – iki kelių. Iš pirmo žvilgsnio – tik žolės, ir nė vienos eglutės, kurią reikia tepti.
„Taip, kaip eina valksmas, sodintos ir eglutės. Eikite jų eilėmis, paskui grįžkite. Taip nuo valksmo – iki valksmo“,- pamoko mus Vytautas.
Renata eina pirma. „Štai“,- rodo ji man. Žalia eglutė – taisyklingos formos, lygiomis šakomis, tarsi dirbtinė tupi pasislėpusi už kelmo ir amžinai žalių vikšrių stiebų. Paliečiu jos viršūnėlę. „Štai – kita“,- už aviečių kupsto rodo antrą Renata. „O štai čia – savaiminis ąžuoliukas,“ – tarsi baravyką būtų išvydusi apsidžiaugia ji.
Gerai, kad ąžuoliukas dar su lapais. Jei būtų be jų, jo tikrai nerastum. Stirna ar elnias rastų.
Eglučių tepimas repelentais – žmogaus ir žvėries kova. Kova už kiekvieną medelį. Radai – tavo. Nepastebėsi jo dabar, rudenį, pavasarį neberasi.
„Tuojau akys įpras“,- ramina mane Renata. Ir tikrai: po kiek laiko matau jau ne žoles – tik eglutes ir ąžuoliukus. O sklypo pabaigoje eglutės jau visai – kaip ant delno. Ant sauso kalnelio – tik samanos. Todėl tarp jų žalios eglutės gerai matyti. Vienas malonumas čia jas tepti.
„Žaliosios girininkijoje, kur smėlis, šis darbas, žinoma,– lengvesnis. Pas mus – labai derlingos augavietės“, – palygina Renata.
Iki pietų mudvi nužygiuojame visą plotą tarp dviejų valksmų. Kai pakeliame akis, augavietė mums atsiveria visai kita, nei ta, kuri buvo rytą. Dabar aiškiai matome: pabalintų eglučių eilės šviečia it žvakės tamsoje.
Tarp juodalksnių – eglių kalneliai
Po pietų mudvi su Renata važiuojame į Šešuolių girią, kur girininkijos darbininkas Aleksandras Ryžakovas repelentais tepa jau trimetes eglutes. Na, trimetes, galvoju, tepti bus kur kas lengviau, nei vienmetes. Pirma, nereikės trilinkai susilenkus vaikščioti, antra, trimetės turėtų gerai matytis.
Mano įsivaizdavimas buvo klaidingas. Tai supratau, vos tik įbridusi į biržę.
Juodalksniai ir drebulės – vos ne mano ūgio, viksvynai vejasi aplink kojas, žagarai kapoja akis – nematau jokios eglės. „Ten ir nebus. Eglės čia sodintos – tik ant kalnelių“,- šaukia man Aleksandras. „Štai eglių kalnelis“, – atsklinda jo balsas iš vienos pusės. „Štai kitas“,- girdžiu iš kitos pusės.
Maknoju iš viksvynų, atrodo atradau kalnelį. Bet ir ant jo – kažkokie krūmokšniai. „Praleidote eglutę“,- atitreška paskui mane Aleksandras. „Va – ir ąžuoliuką.“ Jam – bepigu. Jis žino, kur auga eglės – ne tik pats jas sodino, bet ne kartą kapojo ir šiuos krūmokšnius. O jie – kaip ant mielių. Pavasarį iškapoti, rudenį, štai vėl sulig žmogaus ūgiu.
Bet Aleksandrui jie, atrodo, – ne kliūtis. Patepęs eglutę trokšt – krūmokšnius per pusę. Dar apmindo juos kojomis. „Eglę išauginti nelengva“,- sako jis. Bet, neabejoja jis, po kelių metų čia bus gražus eglynas. „Matai, kokius per metus eglės išleido ūglius?“ – rodo jis man.
Repelentai – brangi apsaugos priemonė
Trimetės eglės šiųmetis ūglis iš tiesų – vos ne pusės metro. Braukiu išilgai, pakabinu balkšvos košelės, dar kartą braukiu. „ Ojei,“- net akys ant kaktos iššoka Aleksandrui. Jei taip teptų jis, po kelių kalnelių neliktų viso repelentų maišo. „Reikia tepti ne visą ūglį, o tik jo pumpurą“,- pamoko jis mane.
Tepti viso ūglio nėra jokios būtinumo – žvėris neatsikąs tik jo vidurio. Be to, repelentai yra ganėtinai brangūs, tad juos reikia taupyti. „Vienas štai toks maišelis urėdijai kainuoja 45 litus“,- rodo išsipūtusi plastikinį maišelį urėdijos miško želdinimo inžinierė Asta Strazdienė.
Jame telpa 5 kg. O urėdijai vienam sezonui reikia ne vieno – maždaug tūkstančio tokių maišelių. Viso – daugiau nei penkių tonų repelentų. „Taigi, repelentai vieneriems metams urėdijai kainuoja beveik 50 tūkst. litų“,- suskaičiuoja Asta. O dar kainuoja ir jų tepimas. „Miško apsauga naudojant repelentus urėdijai kasmet kainuoja apie 350 tūkst. litų,“- sako urėdijos vyriausiasis miškininkas Vilius Palionis.
Kasmet – po 1000 ha
Kai pagaliau įprantu rasti eglutes ir išmokstu jas tepti, Krikštėnų girininkas nuveža mane dar į vieną miško sklypą. Kur dirba trečias Krikštėnų girininkijos darbininkas – Algirdas Blusevičius.
Jau iš tolo pamatau ant sauso kalnelio boluojančias eglių eiles ir nė vieno krūmelio tarp jų. Net žolės jokios. Tik viržiai. „Tokia čia augavietė. Bet tokios mūsų girininkijoje – išimtis“,- paaiškina girininkas.
Tokioje augavietėje trimetes eglutes tepti nesunku – nei jų ieškoti, nei prie jų lankstytis. Eini eilėmis ir teplioji. Bet šis malonumas greitai baigiasi. „Jau šalvena“,- praneša Algis ir į automobilį slepia repelentų maišelį. Jei nešals, ateis jis rytoj.
Per dieną, sako jis, nutepa maždaug 3 tūkst. eglučių. Žinoma, jei tai būna grynas eglynas. Tuomet išvaikščioti reikia nedaug – maždaug 1,5 ha. Bet jei eglės auga taip, kaip ten, kur šiandien repelentais jas tepa Aleksandras, per dieną nenutepa jų nė tūkstančio. O sukarti reikia ne vieną ir ne du kilometrus.
Iš viso Krikštėnų girininkija repelentais šįmet turės ištepti maždaug 100 ha miško žėlinių ir želdinių.
Visa urėdija – 1200 ha.. Daugiausia spygliuočių – nuo vienerių iki penkerių metų pušaitės ir eglutės.
Iš lapuočių repelentais dar tepami pavieniai ąžuoliukai. Nei juodalksniai, nei berželiai repelentais netepami. Šių žvėrys negraužia – matyt, jie jiems neskanūs.
Tveria tvoromis
Kitas miško nuo žvėrių apsaugos būdas yra tvorų tvėrimas.
Tvora – dar brangesnė priemonė. Tiesa, kartą ją aptvėrus, kitais metais tverti nereikės. Tačiau 1 hektaro aptvėrimas, urėdijos vyriausiojo miškininko Viliaus Palionio teigimu, kainuoja apie 2,5 tūkst. litų. Taigi, jei norėtume aptverti visus – šiandien urėdijos nuo žvėrių saugomus želdinius, prireiktų daugiau nei 2,5 milijono litų. Todėl tvoromis tveriami tik vertingiausi želdiniai – ąžuolynai ir Žaliosios girininkijos pušynai.
Ąžuolas, jei grybštelės žvėris, naujos kepurės nebeužaugins. Neužaugina ir pušis. Bet kitose miškuose, žvėrims neleidžiant užaugti pušiai, dar gali užaugti beržynas. Kad ir drebulynas. Žaliosios girininkijos smėlynuose niekas, išskyrus pušį, neauga. Todėl čia ji – tolygi ąžuolui.
Kasmet Ukmergės miškų urėdija naujai aptveria maždaug po 36 ha naujų ąžuolynų ir po 10 ha Žaliosios pušynų. Tai jai kasmet kainuoja 116 tūkstančių litų.
Brangiausios – individualios apsaugos
Tačiau brangiausia miško apsaugos nuo žvėrių priemonė – individualios apsaugos – plastikinės įmautės, kuriomis apgaubiamas saugomas medelis. „Vieno hektaro miško želdinių apsauga naudojant individualias apsaugos priemones kainuoja apie 6 tūkst. litų“,- suskaičiavo urėdijos vyriausiasis miškininkas Vilius Palionis.
Todėl individualiomis apsaugomis gaubiami tik ąžuoliukai. Ir tik tie, kurie sklype auga ne vieni, o kartu su kitais medžiais, dažniausia eglėmis.
Ukmergės miškų urėdijoje šiandien po individualiomis apsaugomis saugomi maždaug 20 tūkst. ąžuoliukų. Gryni ąžuolynai, maždaug 100 ha jų saugomi už tvorų, kurios yra pigesnės, nei individualios apsaugos.
Iš viso Ukmergės miškų urėdija įvairiomis priemonėmis nuo žvėrių šiandien saugo daugiau nei 1300 ha miško žėlinių ir želdinių. Tai jai kainuoja beveik pusę milijono litų per metus.
Tekstas – Aldonos Kvedarienė
Nuotraukos – Astos Strazdienės
ukmu.lt
