Negana to, jis šaudydavo mieste centų iš pažįstamų ar praeivių tam gyvenimo eleksyrui iš cukraus: šimtas gramų drumzlino skysčio jį nupurtydavo ir atgaivindavo. Žinoma, trumpam. Mieste jis sukdavo ratus nuo vieno prekybos centro iki kito, šiukšlių konteinerių turinį vis daugiau apieškodavo žmonių, kurie jam tapo konkurentai. O šita šalta žiema priminė ir kitą baisią besiartinančią šmėklą: užmigęs apleistame avariniame name po skudurais, galėjo mirtinai sušalti. Ieškojo bendrabučio durų ir radiatorių, prie kurių jis sušildavo bei susirietęs permiegodavo. Lauke buvo sunešti vėpūtiniai ir priminė tas stebuklingas eilėraščio eilutes: „bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų“… Ką jis prie svetimų vamzdžių naktį sapnuodavo? Kokios mintys užplūsdavo paryčiui, kai reikėdavo sugrįžti į realybę be jokių higienos priemonių, elementaraus vandens čiaupo, be ko mes nesuprantame savo civilizuoto žmogaus? Kažkoks smūgis iš praeities diktavo sąlygas ar ne? Juk tokį gyvenimo ritmą pasirinkęs, tarsi bėgdamas per laiką nepalikdamas pėdų, išgyvenimo replių suspaustas, gal prisimindamas savo žmogiškąjį orumo trupinius, kuriuos rankiojo nuo šeimynos stalo kadais, dabar socialine prasme atrodė baisiau už pamestą šunį, nors visgi turintis sąmonę. Taip pat ir pasirinkimo teisę, ko nesupranta šuo. Tačiau puikiai matome mes. Skirtumas tas: jis gali pasirinkti GYVENIMĄ ARBA MIRTĮ…
Mes matome, kad žmogus rankioja trupinius ir nieko negalime padėti. Niekas nežino jo tikslios praeities, kuri apaugusi gandais ir prielaidomis. Rasi, netekęs žmonos, gal šeimos, ir pragėręs butą meistras, mokantis sumūryti namą, nebūtų paliktas socialinių tarnybų likimo valiai, jeigu mintų soc, rūpybos tarnybos slenksčius, kaip kiti jo likimo broliai, kurie parsiduodavo į kokius nors slaugos namus, bandydavo gauti pašalpas, stengdavosi iškaulyti sau geresnių sąlygų…O jis – ne. Dar kiti bandydavo rinktis plėšikavimo kelią, kai eidavo į vienkiemius apšvarinti senų vienišų žmonių sodybų.. Kad nusipirktų sau maisto. Už vagystę sučiuptiems kalėjimo kamera su maistu ir šilta nakvyne buvo garantuota. Jis nenukrypo į tokį kelią….Dėl to, jis moraliai buvo švarus… Jis beveik nereikalavo sau dėmesio ir atidos, tik tiek, kiek paprašydavo svaigalams. Kas jo galvoje kunkuliavo, kad šitokiame rate besisukant, susitaikius su tokiu likimu, kai Lietuvoje net prie konteinerių vyksta konkurencinė kova, galėtų paanalizuoti koks socialinių mokslų magistrantas savo diplominiame darbe.
Tačiau įdėmiau jį stebėdamas šeštu pojūčiu nujaučiu jo kitokią vidinę dramą, ir kažkokią besitęsiančią bausmę, atėjusią iš praeities. Svarbiausia, ką suvokiau, galvodamas apie šį žmogų: jis SĄMONINGAI PASIRINKO TOKĮ KELIĄ!
Jis sąmoningai (po gyvenimo Lūžio), stengėsi būti kuo mažiau priklausomas nuo aplinkinių valios ar įsakymų dėl paprasčiausios žmogiškos priežasties: jis norėjo ir buvo LAISVAS!
Tikiu, jog jam nepriimtina, kai daug pirštų nurodinėja, kartais net absurdiškai, kaip, kur ir ką daryti…. Žinoma, nuorodos būna ne iš blogos valios pamatuotos, laikantis visuomeninių normų, tačiau ką daryti su tokiu savotišku atveju, kai žmogų kankina patalpų baimė ir kitokia fobija? Jeigu jis įrašytas į socialinę grafą: valkata? O gal jis filosofas? Pacifistas? Brodo (užvarčių, prievarčių -K/Č) vaikis, anot Kernagio, iš bitnikų laikų?
Kai ieškojau aikštelės, norėdamas nufilmuoti siurrealistinę sceną savo filmui, netikėtai vasarą laikydamas kino kamerą rankoje, slankiodamas po apleistus griuvėsius, suradau jį, pusiaugula sėdintį tarp šiukšlių ant lentų, sudėtų tarsi gultai, ir šalia ant medinės dėžės pasistačiusį degančią žvakę. Aš buvau šokiruotas: prieš mane be jokio grimo, be jokių dirbtinių dekoracijų gulėjo jis, ir įdėmiai žvelgė į mane. Su kino kamera rankoje beliko gauti leidimą jį nufilmuoti, tada jis man pasirodė tarsi KARALIUS, gulintis šalia degančios liepsnos. Davęs leidimą įamžinti jį filmo juostoje, jis užsidirbo cigarečių pakelį – kartais kišenėje nešiodavausi pirkinių, likusių nuo kitų smulkmenų nenumatytiems atvejams: saldainių ar lazdynų riešutų…
Po to, ilgai save kankinau (sąžinės priekaištai), kodėl negaliu šitam žmogui padėti? Viena vertus, didžiavausi jo valia ir ryžtu nieko netrukdomam gyventi savo gyvenimą, kita vertus – jis kėlė gailestį ir norėjosi sušukti apie tą supratimą, kad mėgstamas Darbas, hobi, Kūryba gyvenimui duoda džiaugsmo. Jis turi Laisvę, tačiau nedaug jam trūksta iki džiaugsmo… Paskui prisiminiau ne vieną atvejį, kai uždarų patalpų baimė kankina ne jį vienintelį, kai mano pažįstami kratosi minties gultis į ligoninę (tik jau iš didelės bėdos), bijo kamerų, palatų, tamsių kambarių. Už viso to stovi nustatytas režimas, taigi – diktatas, su valkatų gaudymais broduose (tarpuvartėse), anot Kernagio, nors valkata sovietmečiu buvo romantiškas poetas „siliaga“, tačiau bedarbis….Dabar po dvidešimties nepriklausomybės metų bedarbiams mes mokame pinigus už tai, kad jie nedirbtų, tai yra, nesudarome sąlygų jiems dirbti…
DARBAS IŠLAISVINA,(Arbeit macht frei) buvo parašyta 1940 metais ant koncentracijos stovyklos Aušvice vartų, kur suvaryti kaliniai buvo naikinami dujų kamerose…Tokios ciniško ir bjauraus filosofo Voltero citatos iškraipymo(tikslus citatos pavadinimas: Darbas mus išlaisvina iš trijų didžių blogybių: nuobodulio, nedorybės ir skurdo), pritaikyto mirties lagerio žmonėms tokiu demagogišku užrašu, kai patiems reikėdavo prieš mirtį nusirengti ir užsidaryti pirtyse, kur vienu metu vokiečiai paleisdavo dujas, galėjo sugalvoti tik prieš save besiteisinantys ir siaubingą ideologiją propaguojantys naciai, panorėję užkariauti pasaulį…. Kas iš to išėjo, žinome. Tačiau ir dabar atplaukiančios upe ledo lytys tarsi primena Žmogiško orumo nuolatines paieškas supriešintoje XXI a. visuomenėje….
Kęstutis Česnaitis
vilkmerge.lt nuotr.
