Kaip malonu buvo sutikti savo mokytojus.Jie manęs daug ko klausė, bet aš atsakiau: noriu Jūsų klausyti…….Mes kalbėjome apie keistas aplinkybes…Jie buvo nustebę ir susikrimtę. Jie, mano mokytojai, skundėsi vaikais – nuo tam tikrų metų į mokyklą pradėjo eiti vaikai, neturintys įprastų gabumų. O mokytojai su labai dideliu stažu, lietuvių kalbos ir literatūros ir matematikos,kitų dalykų. Kalba ėjo ne apie atskirus nepažangius vaikus, ir ne „anksčiau buvo geriau“ – jie šitą „anksčiau“ mato kiekvienais metais, ir paprasčiausiai pastebi, ne savo liūdesį, tiek to, – o kad nustojo veikti pedagoginiai metodai.
Jeigu šitą įspūdį įvardinti grubiai ir trumpai – vaikai tapo kvailesniais. Jie nesugeba suprasti. Jie mažiau skaito. Jie nesupranta to, ką perskaitė, prasmės. Pati baisiausia užduotis jiems – perpasakoti. Jie negali pakartoti – tik mintinai, o atpasakojimas jiems – suprastos svetimos minties aprengimas savo kalbiniu drabužiu – labai sunkus dalykas.
Aš atsakiau, kad, man atrodo, įvyko kultūrinis poslinkis. Apie jį daug pasako ir nereikia išsigalvoti naujų pavadinimų – vizualioji kultūra, kompiuterinių žaidimų ir t.t. Nesvarbu. Aš manau, neteisingai aprašyti simptomai. Jie ne „nesupranta“ prasmės, o supranta kitaip. Aš dar prisimenu, kaip man buvo sunku skaityti 18 amžiaus vokiečių literatūrą. Šitos siaubingai ištęstos eilutės…Kodėl? Aš buvau pripratęs prie 20 amžiaus siužetinės literatūros. Jeigu iki 15 puslapio dar niekas nepersikėlė į kitus išmatavimus, nieko nenužudė ir neišprievartavo ko nors – tai, klausimas, kuo jis užsiiminėjo visuose 15 puslapių? Neimsi gi pasakoti gamtos aprašymų. – Maždaug tokius jausmus pergyvena žmogus, kuriam reikia perpasakoti senosios kultūros tekstus, o jis įpratęs…Prisiminiau, kaip greta manęs kompiuterinius žaidimus žaidė vaikai. Ten tarp epizodų buvo pateikiama keli ekrano puslapiai teksto, sumaniai aprašyti pagrindinio veikėjo santykių aiškinimaisi su vietiniais karaliais – ką iš ko atėmė, kaip įžeidė, o jie surinko kariuomenę, išėjo į žygį, perėjo dykumą ir…Aš nespėdavau perskaityti, o vaikai jau vertė puslapius…Jie perskaitydavo vienu mostu tris puslapius, o aš vos spėdavau sudėlioti galvoje pirmąsias eilutes.
Jie ieškojo rakto. Jiems nebuvo reikalo skaityti šitą vaikišką pasakėlę – jie jau buvo susipažinę su tokio tipo žaidimais ir žinojo, kad iš viso šito teksto turi išpešti nurodymą – ką veikėjas turi padaryti kitame žaidimo etape. Atsikovoti belaisvius mažoje salelėje žemėlapio centre. Gauti žiedą su deimantais. Įsigauti į Blogio citadelę. Viskas, aišku. Važiuojame toliau – žaidžiame. Tekstas – tame tarpe ir siužetinis – nereikalingas. Tekstas – tai paslėptų raktų rinkinys, kurie reikalingi situacijai suprasti. Jei norite, tekstas tapo instrukcija: iš jos imama tik tai, kas reikalinga konkrečiam klausimo sprendimui, bet keista būtų skaityti visą instrukciją iš eilės, žavintis jos stiliumi. O instrukciją perpasakoti? Tai visai suprantama – perpasakoti tai, ką vos pastebi ieškodamas to, ko reikia? Tu rausiesi milžiniškoje šlamšto dėžėje, paskubomis meti ant žemės senus skudurus, laikraščius, kažkokius veltinius, velniai juos nematė…ir pagaliau randi tai, ko taip ilgai ieškojai – ir štai gauni užduotį: nupasakokite tai, ką radote dėžėje. Tai kad ir nežiūrėjau…
Tos mąstymo tendencijos, kurios vystėsi visą XX amžių, dabar atsidūrė pirmoje vietoje. Atgyveno tokios „mokslininko“ dorybės kaip nuoseklumas – žinote, taip? Stropumas, nuoseklumas, neskubus nuoseklus mokymasis iš eilės nieko nepraleidžiant…Taigi atėjo iš 19 amžiaus. Su kiekvienu šimtmečiu, pradedant 17-18 amžiais, vystėsi vis kitas gebėjimas: kombinuotas. Nuoseklumas šakotis, o dabar ir daugintis – kaip atrodo postmodernistams. Iš tikrųjų gi – dingsta. Turime elementų rinkinį, kartais susijusių elementų, jie susipina, persipina vis naujai. 19 amžiuje mokslai buvo daiktiški, o 20-ajame – aspektiniai, pagrįsti metodikomis. Dabar – projektiniai, konstrukciniai. Mokslo neapsprendžia daiktas ( gal jo ir visai nėra ) ir metodas ( gal būt, jis neoriginalus ). Mokslą apsprendžia rezultatas – projekto tikslas. Tikslas pasiektas – mokslas baigtas. Mokslus dabar uždaro kaip projektus. Rasta. Išaiškinta. Finansavimas nutrauktas.
Pažiūrėkite į mokslą, meną, tapybą, muziką, literatūrą, į eilėdaros tendencijas. Visur beveik tas pats. Neteisinga būtų tai vadinti eklektika. Tai tik atrodo eklektika, jei žiūrėsime iš nuoseklumo ir buvusių kultūrinių įpročių taško. Tai naujas santykio su informacija stilius. Būtent todėl – juk keista būtų manyti, kad visi vaikai tapo kvailesniais, ar ne taip? To paties protinio lygio vaikai – to paties amžiaus – kai kurias užduotis atlieka blogiau – todėl kad šitos užduotys atėjo iš buvusios kultūros. Juk rašinius jie rašo ne blogiau…
Tai sutampa su apverkiamąja autoritetų griuvimo tendencija. Iš tiesų ji yra, dar ir kaip yra, tik jau autoritetais tampa naujų kultūrų atstovai. Kurie daro tai, ką daryti madinga – ir daro tai geriau už kitus. Ir atskiras klausimas – kaip tas kultūros pasikeitimas, įtakotas sociotechninių priemonių vystymosi ( na taip, klipai, žaidimai, internetas, kompiuteris… ) turės įtakos pripažintai kultūros tipologijai, kokia bus nauja literatūra – juk jau nebebus galima daryti romanus ir storus žurnalus – skaitytojai išmirs. Ir simfonijų nebebus galima rašyti. Atsiras nauji žanrai, ir jau, apskritai kalbant. Ar bus sėkmingas mokslas, kuriamas naujo mastymo – labai svarbus klausimas. Išlikimo klausimas. Na, reikia tikėtis, kad kaip nors. Ar naujasis menas bus puikus? Naujiesiems jo žiūrovams – žinoma. Kaip visada. Ar reikia baisėtis ir keikti kompiuterį ir klipus? Turbūt, ne – todėl kad tai –
dėsningas buvusios kultūros padarinys. Nebuvo neseniai jokios „baisios mutacijos“. Kaip prasidėjo 17 amžiuje, – taip dėsningai ir vystosi. Tai, ką savo rankomis darė mokslininkai ir labai išsilavinę žmonės, tikrosios klasikinės kultūros nešėjai, 19 amžiuje – visa tai būtent taip atrodo savo logine seka.
Taip kad rekomenduoti galima viena – gerai pagalvoti, ką būtent tu darai. Aš neabejoju, kad kūrėjai, mokslo klasikai, žymiausi 19 amžiaus rašytojai ir muzikantai siekė paties geriausio. Bet jų mąstymo kokybė buvo tokia, kad jie savo rankomis sukūrė štai tai. Jie darė būtent tai – nepriklausomai nuo to, kas jiems atrodė, ko jie norėjo, ir nuo to, ką jie galvojo. Jeigu šis klipinis mąstymas ir netolimas raktinis supratimas yra ydingi – problemų nėra. Reikia daugiau galvoti apie tai, ką tu darai, ir daryti – ir kultūra pasikeis, ir vėl gims keisti vaikai, kurie, liūdnam mokytojų nustebimui, lengvai rašys atpasakojimus, bet truputėlį sunkiau – rašinius. Gerbiu savo mokytojus, todėl palikau Jiems viltį…
