Internetinė erdvė atveria galimybes įsitraukti į pačias įvairiausias veiklas. Tarkim, lažybos yra pasiekiamos ne tik realiai veikiančiuose lažybų punktuose, bet ir internete. Visgi, tiek vienur, tiek kitur esama didelės rizikos pernelyg į tai įnikti, neišvengiant priklausomybės.
Savikontrolės mechanizmas gali būti greitai prarastas, net jei tai lažybos internetu – retai praktikuojamas užsiėmimas. Tai yra labai lengvai paaiškinama. Žmonės reikia beatodairiško įsitraukimo į kažką. Ypač šis pavojus gresia tiems, kurie nėra pakankamai įsitraukę į savo darbinę veiklą, atsidavę šeimai, neturi pakankamai gerų socialinių ryšių su kitais žmonėmis.
Atliktos apklausos patvirtina, jog azartiniai žaidimai, lažybos ar loterijos – masinis laisvalaikiui būdingas užsiėmimas, kuriame esama loterijos požymių. Daugiau kaip du trečdaliai apklaustų žmonių loterijos bilietams, tame tarpe ir lažyboms, per pastaruosius metus leido pinigus arba tai darydavo nepertraukiamai. Kitokie būdai tenkinti azarto troškimą yra kiek menkiau paplitę. Šis tyrimas neatskleidžia reikšmingesnių azarto pokyčių: daugelio dalyvių įnikimas į azartinę veiklą, lažybas, loterijas nesikeičia, daugiau kaip ketvirčio – netgi mažėja. Tai neretai lemia net elementarus susidomėjimas azartiniais žaidimais, mažėjančios finansinės galimybės, gyvenimiškų prioritetų pasikeitimai.
Universitetinį išsilavinimą turintieji respondentai dažniau renkasi azartinius lošimus. Šia veikla per pastarąsias savaites jie užsiėmė santykinai dažniau, nei rinkosi lažybas. Tyrimo rezultatai taipogi atskleidžia, kad tuo paprastai užsiimama namų aplinkoje – išvykos, siekiant lošti užsienyje nėra populiarios. Interneto erdvėje lošdavo bene 3,6 proc. apklausiamų žmonių (moterys tuo užsiėmė gerokai rečiau už vyrus), dauguma studentų, moksleivių ir bedarbių: tokioje erdvėje pastebimas azartinių lošimų populiarumas. Azartiniai lošimai neregistruojamose lošimų vietose gerokai rečiau yra fiksuojami.
Lošimų rizika ir pavojus yra grindžiama įvairiais tyrimais. Apie du trečdaliai apklaustų žmonių pasisakė, jog norintys lošti turi tokias teises. Nuo senų senovės žmonės mėgo situacijos kontroliavimą perleisti atsitiktinumui, nes šiuo būdu išvengiant didesnių pastangų savarankiškai kuriant asmeninę gerovę bei saugumą. Šiam reikalui pasitarnavo lažybos. Archeologų surinkti duomenys atskleidžia: šešiasieniai kauliukai būdavo naudojami Mesopotamijoje. Didžioji kinų siena buvo finansuota būtent iš loterijos surenkamų pajamų. Loterijomis viešiems reikalams tarnavusius pastatus finansavo netgi romėnai.
Priklausomybės pavojus
Skaičiuojama, kad lošimų rinka kasmet ūgteli apie 4 procentus, kiekviena šalis įvairiausiais būdais stengiasi riboti azartinius žaidimus ir lažybas: islamo valstybėse tai nebūna leistina, skirtingai negu vakarietiškose – leisini su išlygomis ar ribojimais. Valstybėse, labiau pasižyminčiose liberalesniu azartinių lošimų bei loterijų reguliavimais, iš minimos veiklos surenkami mokesčiai teikia šalies gyventojams ekonominę naudą: tarkim, Italijoje jie siekia vieną procentą šalies surenkamų pajamų, Jungtinėse Karalystėse – 0,42 proc. Tuo metu Lietuvoje tas pats rodiklis siekia vos 0,11 proc.
Anot psichologų, azartas laikomas labai stipria emocine išraiška, turinčia teigiamą bei neigiamą užtaisą. Pozityvi pusė yra įžvelgiama, kadangi yra skatinamas pažinimas. Nepaisant tokių netikėtų įžvalgų, jokie specialistai nerekomenduoja sau nuotaiką mėginti pakelti būtent tokiu būdu. Neigiama pusė taip pat yra neginčijama, nes gali sukelti norą nepagrįstai pasinerti į riziką ar priklausomybę. Esminė azartinių užsiėmimų kritikos bei jų ribojimo priežastys yra azartinių veiklų, lažybų sukeliami psichologiniai ir socialiniai sutrikimai. Apibendrintai teigtina, jog maždaug 3 proc. pasaulio gyventojų gali pasižymėti sunkiai kontroliuojamu polinkiu pasinerti į lošimą. Tyrimai rodo, jog su azartu sietinas bėdas ar gebėjimą jas nugalėti lemia psichologinės žmogaus ypatybės, socialinė aplinka ir net genetiniai veiksniai.
