Lietuvoje vasara toks metas, kai galima įgyvendinti daug svajonių, pakeliauti po savo kraštą ir pasigrožėti jos nuostabia gamta.
Ukmergės ligoninės anesteziologijos-reanimacijos skyriaus darbuotojai vieną dieną ir suplanavo praleisti gamtoje, plaukiant baidarėmis. Dauguma mūsų nebuvome plaukę, todėl buvo neramu, kaip seksis. Porą savaičių dalinomės žiniomis, nuogirdomis kaip elgtis, ką pasiimti į kelionę. Nežinomybė darė savo – jaudinomės, bet noras išbandyti kažką naujo nugalėjo.
Plaukimo maršrutą išsirinkome nesudėtingą – Šventosios upę. Visi buvome išlaipinti Anykščių rajone ir palikti nerimastingam žygiui. Pasiskirstę poromis, sėdome į baidares ir nuplaukėme Šventąja Ukmergės link. Iš karto pasimatė kas jau čia ne pirmą kartą. Visiems įtampa nuslūgo ir susilieję su upės tėkme, leidomės į žygį. Juokėmės vieni iš kitų irklavimo, kai priartėdavome tai prie vieno, tai prie kito kranto, kai nesusitvarkydavome su srove, bet kuo toliau, tuo geriau irklavome. Pirmajam poilsiui sustojome Vidiškiuose. Kiek pailsėję plaukėme toliau. Grožėjomės Šventosios kraštais, karts nuo karto praskrendančiais ar praplaukiančiais paukščiais, šokinėjančiomis virš vandens žuvimis.
Staiga priekyje pamatome sustiprėjusią upės srovę. Kas tai? Įsitempiame ir užgulame irklus. Žvilgterim kairėn ir pamatom, kad šioje vietoje į Šventąją įteka Siesartis. Plaukimas darosi sudėtingesnis ir įdomesnis. Mus neša srovė ir mes stengiamės išlyginti baidarę. Nuostabu.
Štai ir pasirodė statūs Šventosios krantai, vadinasi, nebetoli Aukštieji krantai. Nutarėme vėl pailsėti. Išsiveržusieji į priekį laukia priplaukiant likusiųjų. Čia pabuvę vėl leidomės upe. Praplaukėme autostrados tiltą ir pasiekėme Ukmergę. Ne kartą yra tekę matyti plaukiant žmones baidarėmis, bet kai pats plauki, įspūdis visai kitoks. Miestas nuo upės pusės ganėtinai įdomus. Čia jau viskas pažįstama. Praplaukiame pėsčiųjų ir centro tiltus. Pavargome, o plaukti dar reikia iki poilsiavietės.Ten mūsų kelionės pabaiga. Plaukiame daug lėčiau, ši upės pusė mažai matyta, įdomu.
Štai ir kelionės pabaiga, visi lipame iš baidarių, kojos kaip nesavos, ilgai sėdėjome. Susirenkame pavėsinėje ir pavargę, bet laimingi dalinamės įspūdžiais. Vienbalsiai nutariame – kitąmet plauksime vėl.
Ramunė Kelbauskienė
{eventgallery event=’114660006053230309490@6170241391773756769′ attr=images mode=imagelist max_images=11 thumb_width=50 }
