Moteris kuria tortus. Veiksmažodis nesupainiotas – ji juos būtent kuria, o ne kepa. Tortais pasakojamos ištisos istorijos, tortuose apsigyvena pasakų ir filmų personažai, išreiškiantys gyvas, tikras emocijas. Tortuose žydi gėlės, skleidžiasi pumpurai, skraido spalvoti drugiai. Tortas bet kokiu atveju yra šventės simbolis: ar tai būtų gimtadienis, vardadienis, vestuvės ar krikštynos. Todėl, tapęs pagrindiniu šventinio stalo akcentu, jis visada spinduliuoja grožį. Šio saldaus grožio autorė – Renata Saldžiūnienė. Pats likimas tikriausiai sudėlioja taip, kaip turi būti. Galima juokauti, kad, turint tokią pavardę, tik tortus ir reikia kurti.
„Noriu gyventi Ukmergėje“
36-erių Renata save vadina ukmergiške, nors gimė ir iki 16-os metų gyveno Vilniuje. Po šeimą ištikusios tragedijos– Renata neteko dvynės sesers – jaunai merginai pasidarė per sunku gyventi namuose. Palaužtai skausmo, jai nebuvo svarbu, kur stoti mokytis toliau. Pasirinko tuometį Ukmergės technikumą. „Tik atvažiavus autobusu į Ukmergę, supratau, kad šis miestas man savas, kad noriu čia gyventi. Jis pasirodė labai meniškas, artimas sielai“, – Renata puikiai prisimena tą pirmą įspūdį, kurį jai padarė Ukmergė. Ukmergėje ji ištekėjo, yra trijų sūnų mama.
„Būsiu arba muzikantė, arba virėja“
Renata nuo pat vaikystės buvo linkusi į meną ir… virtuvę. Lankė muzikos mokyklą, grojo pianinu, bet kokiai progai pasitaikius, stodavo prie viryklės. Renata garsiai įvardijo savo svajones: „Būsiu arba muzikantė, arba virėja“. Tėvams tai netiko: viena profesija dera tik svajotojams, kita – pernelyg darbininkiška. Dukrą jie matė arba gydytoja, arba advokate, blogiausiu atveju – buhaltere.
Tačiau siekti savo tikslo Renatai tai nesutrukdė. Dar būdama visai jaunutė, mergina suprato, kad reikia dirbti tą darbą, prie kurio linksta širdis. Pirmoji darbo vieta Ukmergėje – „Kurėnų užeiga“. Priimta kaip pagalbinė darbininkė, Renata greitai ėmėsi virėjos pareigų. Vėliau tapo kavinės „Mūza“ virtuvės šefe.
„Tortus kepti mokėjau visada“
Ir darbdaviai, ir kolegos iš karto pastebėjo, kad Renatai labiausiai sekasi dekoruoti maistą, kad tai ji daro labai išmoningai, originaliai, su fantazija. Vis dažniau girdėdavo: „Renata, tau pavyksta geriausiai, tu papuošk“. O ką galima papuošti gražiausiai? Žinoma, kad tortus.
„Tortus kepti mokėjau visada. Ir patikdavo, ir pavykdavo. Rimčiau tortų dekoru, puošyba susidomėjau gal prieš šešerius metus“, – pasakoja Renata. Moteriai tai – hobis, kuriuo ji džiugina draugus, giminaičius, bičiulius.
„Pirmąjį nulipdžiau zoologijos sodą“
Iki tol tortais lepinusi tik savo vyrą ir vaikus, Renata puikiai prisimena, kai šeimos draugai paprašė pagaminti tortą pirmojo dukrelės gimtadienio proga. Ne bet kokį – su zoologijos sodu. „Penkias gyvūnėlių figūrėles lipdžiau penkias dienas. Vis netiko – esu labai reikli sau. Tačiau galutiniu rezultatu likau patenkinta. Svarbiausia, kad ir draugai buvo sužavėti – tai man pasitarnavo kaip savotiškas įkvėpimas ir stimulas nemesti šios veiklos“, – tokia buvo pradžia.
Renata yra sukūrusi tortų ir su karuselėmis, ir su kempiniukais, ir su pimpačkiukais. Mieliausia gaminti tortus vaikams: pamatę ant torto savo mylimą personažą, jie krykščia iš džiaugsmo, ploja rankytėmis, šoka aplinkui. „Tokios emocijos yra pats vertingiausias atlygis“, – prisipažįsta Renata.
„Papuošk per 20 minučių“
Tortus Renata dekoruoja cukrine mase, savo konsistencija panašia į plastiliną, tik kiek minkštesne. Į sudėtį įeina cukraus pudra, krakmolas, želatina, dirbtinis medus. Moteris pastebi, kad žmonės sunkiai suvokia ir neįvertina, kiek pastangų ir laiko reikalauja torto dekoravimas. Pasakoja atvejį iš patirties: „Kartą tolimi giminaičiai paprašė iškepti tortą. Atvažiavo į Ukmergę dieną anksčiau, nei buvo sutarta. Skambina ir klausia, ar tortas pagamintas. Sakau, pagamintas, bet „nuogas“, be dekoro. „Tada tu papuošk, mes kokias 20 minučių pasivaikščiosime po parduotuvę ir užvažiuosime pasiimti“.
Iš tikrųjų torto dekoravimas užtrunka daug ilgiau, nei pats gaminimas. Pavyzdžiui, papuošti tortą orchidėjos šaka su penkiais žiedais Renatai reikia 20 valandų – tortų meistrė siekia, kad augaliniai motyvai atrodytų itin realistiškai. „Toks jau žmogus esu – iš savęs reikalauju maksimumo. Kartą lipdžiau Mikę Pūkuotuką. Vis netoks, vis nepanašus, vis lyg kažko trūksta. Užtrukau 10 valandų, kol Mikė „atgijo“, – juokiasi Renata.
„Tortų iš molio nelipdysiu“
Ar negaila, kad šie konditerijos šedevrai yra tokie trumpaamžiai? „Na, iš molio lipdyti aš neketinu pradėti. Puikiai suprantu, kad mano darbai – be išliekamosios vertės. Bet jie pradžiugina žmones, papuošia šventes, „įsiamžina“ nuotraukose. Toks yra mano pasirinkimas: daryti tai, ką moku geriausiai“. Renata nori išmokti tapyti, piešti ant tortų – lankys specialius kursus. Tačiau didžiausia moters svajonė – atidaryti savo kepyklą, kurioje ji užsiimtų tik dekoravimu. Saldi pasaka laukia tęsinio.
Susidomėjote saldžiaisiais Renatos kūriniais? Pasigrožėti galite feisbuko paskyroje Saldi pasaka-Ukmergė.
Rasa Jakiūnaitė
Žurnalo VILKMERGE.LT medžiaga
