Praėjusių metų rudenį Ukmergėje prie Vienuolyno gatvės haiku suolelio, šuniuko Kekso ir ant Meno mokyklos stogelio kojomis tabaluojančios Pepės Ilgakojinės draugijos prisijungė kubas. Didelis ir sunkus granitinis daiktas pastatytas gatvės pabaigoje, pėsčiųjų tako viduryje.
Penkių Ukmergės ir Vilniaus dailininkų kolektyvas, pagal bendrą sutarimą nenorintis būti įvardytas, kubo idėją brandino daugiau nei 10 metų. Luitą už 5000 litų pirko dar 2006-aisiais. 5000 litų – tai meno mylėtojų aukos. Dar apie 600 pinigų, jau eurų (nes per idėjos brandinimo laikotarpį šalyje spėjo pasikeisti valiuta) gavo iš rajono Savivaldybės: reikėjo sumokėti elektrikams už kubo apšvietimo instaliavimą. Susumavus, daiktas kainavo daugiau nei 2000 eurų.
Kritikuoti meninių idėjų neturiu kompetencijos. Tačiau, kadangi daiktas stovi vienoje gražiausių miesto, kuriame gyvenu, gatvių, nuomonę turėti galiu. Buvau užsienyje, kai pirmą kartą pamačiau kubo nuotraukas. Jos plito socialiniuose tinkluose kartu su „menų“ nesupratusių ukmergiškių klausimu, kas tai yra. To paties manęs grįžusios paklausė dešimtmetė dukra. Pasiūliau identifikuoti pačiai. „Gal didelė šiukšliadėžė. Didelė todėl, kad nereikėtų lenktis. Šviečia todėl, kad žmonės vakare matytų, kur mesti šiukšles. Su dangčiu todėl, kad šiukšlės negražios“, – tokią funkciją kubui priskyrė vaikas.
Kubas, sudarytas iš kvadratų, turėtų simbolizuoti keturias pasaulio šalis, keturis elementus (orą, vandenį, ugnį, žemę), perteikti stabilumą, tvarką, tvirtybę. Stop. Ukmergiškis kubas yra nebylus, kaip akmuo, ir nieko neperteikinėja. Jo funkcija yra uždaryti gatvę. Ne tik vizualiai, bet ir tiesiogiai. Taip, kad nepravažiuotų nei neįgaliojo, nei kūdikio vežimėlis. Yra ir kita – suoliuko funkcija. Pastarąją interviu spaudai įvardijo vienintelis iš projekto autorių žinomu vardu, Ukmergės rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vyr. specialistas, dailininkas Julius Zareckas: „Kubas gali būti ne tik išskirtinis šviečiantis šviestuvas, bet ir kaip suolelis, ant kurio atsisėdęs gali pagroti gitara, ar scena, ant kurios užsilipęs gali skaityti eiles ar sakyti kokią kalbą“ („Lietuvos rytas“, 2015-11-13).
Jeigu suolelis – tai ne iš patogiųjų. O jei užsilipsi sakyti kalbos, labai tikėtina, kad atvažiuos policija ir greitai nukels, surašiusi protokolą už viešosios tvarkos pažeidimą. Idėja, kuriai menininkai skyrė dešimtį savo gyvenimo metų, o miestas skyrė pinigų „įkubintos“ idėjos elektrifikacijai, išsigrynino iki to, ką ir turime: didelį akmeninį daiktą be pavadinimo. Kodėl turime miesto centre, o ne nuosavame menininkų kieme? Todėl, kad menininkų saviraiškos laisvė negali būti ribojama. Ir todėl, kad visiems miestelėnams tinka ir patinka, nors jų nuomonės niekas nepaklausė.
Julius Zareckas: „Viskas yra gerai“.
Julius Zareckas
J. Zarecko komentaras: „Kubas simbolizuoja kubą. Traktuokime, kad tai yra objektas.
Elementarus objektas, toks pats kaip šviestuvai ar suolelis. Vietą kubui išrinko architektai. Nieko nėra bendro nei su sinagoga, nei su kitais dalykais. Tai yra tiesiog tam tikras Vienuolyno gatvės erdvės uždarymas. Savotiška apsauga, tarkim, dviratininkams, kad jie neišlėktų į gatvę. Žiūrėkime į tai grynai utilitariškai, be jokių simbolikų ir paslėptų minčių. Pakankamai tamsus plėmas šviesiame fone, kaip ir pabaiga, taškas – viskas yra gerai“.
Praėjusių metų rudenį Ukmergėje prie Vienuolyno gatvės haiku suolelio, šuniuko Kekso ir ant Meno mokyklos stogelio kojomis tabaluojančios Pepės Ilgakojinės draugijos prisijungė kubas. Didelis ir sunkus granitinis daiktas pastatytas gatvės pabaigoje, pėsčiųjų tako viduryje.
