Edukacinė ir kultūrinė ukmergiškių veikla jau seniai peržengė Lietuvos sienas. Užsienyje koncertuoja rajono meno kolektyvai, praėjusių metų pabaigoje Islandijos lietuviams tautinį paveldą priminė „Katino Murklio“ teatras. Į šią veiklą įsijungė ir Kultūros centro Krikštėnų filialo darbuotojos Janina Svetlikauskienė ir Dalia Banišauskaitė. Jos, kartu su norvegais, Norvegijos gyventojams pristatė lino ir vilnos kelius – lino ir vilnos apdirbimą, šiam darbui skirtus įrankius.
Kelias link projekto prasidėjo prieš keletą metų – Ukmergė Vilniuje, Kaziuko mugėje pristatinėjo Aukštaitiją. Čia buvo ir Krikštėnų filialo darbuotojos, kurios į mugę pasiėmė „Lino kelio“ stendą su nuotraukomis. Jį pamatė Kauno Hanzos dienų atstovai ir pakvietė į Kauną. Ten krikštėniškes pakvietė į Amatų gildijos organizuotas Baltramiejaus dienas Vilniuje. Jose susipažinta su Dailiųjų amatų asociacija, su kuria nuo 2011 m. ir prasidėjo bendradarbiavimas.
Vilniaus dailiųjų amatų asociacija su Norvegijos kultūros istorijos muziejumi parašė projektą „Gaminu ir augu: tradicijos tarp pluošto ir struktūros“, į kurio įgyvendinimą pakviestos ir „Lino kelio“ kūrėjos iš Krikštėnų. Projektas skirtas supažindinti žiūrovus su lietuviško lino ir norvegiškos vilnos audimo tradicijomis. Jo pradžioje ieškota informacijos kaip apdirbamas linas ir vilna, parengta edukacinė paroda apie šių medžiagų apdirbimą, taip pat gyvai pasakojama ir rodoma, kaip linas ar vilna tampa audiniu.
Į pirmą kelionę Norvegijon Dalia Banišauskaitė išsiruošė 2015 metų rudeniop. O 2017 metų sausio pabaigoje Krikštėnų filialo darbuotojos Norvegijos Sandanio mieste esančiame Nordfjordo kultūros istorijos muziejuje „Nordfjord Folkemuseum“ pristatė savo „Lino kelią“.
Įgyvendinant projektą sukurta mobilioji dirbtuvė, kurios vienoje pusėje pristatomas linas, kitoje – vilna. O kai iš lino ir iš vilnos suverpiamas siūlas, tada abi medžiagos pristatomos kartu. Tris dienas edukacinė programa buvo pristatoma įvairaus amžiaus žiūrovams. Vaikams edukacijos vyko nuo pusės devynių ryto iki antros valandos popiet, suaugusiems – nuo 18 iki 22 valandos. Pirmą vakarą rinkosi suaugusios emigrantų bendruomenės atstovės – musulmonės, juodaodės, katalikės, moterys iš įvairių šalių. Kitą dieną rinkosi norvegų bendruomenė. Suaugusiems, be lino ir vilnos kelių, taip pat rodytas filmas ir skaidrės apie projektą.
Kalbant apie bendravimą su lankytojais, krikštėniškės pasakojo, kad vyresni norvegai dar mena linui ar vilnai apdirbti skirtus įrankius. Nustebino viena emigrantė iš Azijos. Musulmonai lino neaugina, bet viena emigrantė parodė kaip ji moka verpia. Su lietuviškais įrankiais viskas išėjo gerai. „Pasirodo, kad jos irgi moka verpti. Ne liną, bet gal avies vilną verpia?“, – svarstė krikštėniškės.
Kaip pasakojo krikštėniškės, „Lino kelias“ buvo pristatomas nuo sėklos iki verpimo. Pirmiausiai rodomi sėmenų grūdeliai, jie dedami vaikams į delnus, rodoma kaip nubraukiamos galvutės, iškuliamos. Pasakojama, kaip linai buvo auginami Norvegijoje ir kaip Lietuvoje. Su pavyzdžiais paaiškinama, koks linas pluoštinis, o koks sėmeninis. Vėliau rodoma kaip linai mindomi, brukami, šukuojami ir verpiami lietuvišku verpimo rateliu.
Taip pat norvegai pristatė vilnos kelią. Po to buvo lyginamas vilnos ir lino siūlai, lygintas lietuviškas ir norvegiškas linas, lietuviška ir norvegiška vilna, avių veislės, kirpimo ypatumai (lietuviškos avys kerpamos gulinčios, norvegiškos – stovinčios). Taip pat pristatyti lietuviški ir norvegiški – šventiniai, kasdieniai, vyriški ir moteriški tautiniai kostiumai.
Paklaustos, kaip į edukaciją reagavo Norvegijos vaikai, krikštėniškės paminėjo, kad jie viską išklausė labai ramiai. Kalbėdamos apie vaikus Lietuvoje, paminėjo, kad Krikštėnų kultūros namuose priimama daug vaikų ekskursijų, matosi, kada vaikams tikrai įdomu, o kada vaikui reikia tik atbūti tam skirtą laiką. „Lino kelio“ puoselėtojos pasakojo, kad tokios edukacijos vaikams reikalingos ir jos turi tęsinius, kadangi po vaikų apsilankymo į Krikštėnus tėvai atveža jau edukaciją mačiusių vaikų sesutes ar broliukus.
Projektas baigsis kovo mėnesį. Liko projekto pristatymas Nacionaliniame Oslo muziejuje. Po to mobili dirbtuvė grįš į Lietuvą. Kovo 3-5 dienomis, projektas bus pristatomas Vilniuje Kaziuko mugėje, 6-8 dienomis – Ukmergės kultūros centre, 9-11 dienomis Mažeikių rajone Gyvuolių kaimo bendruomenėje.
Nors kelionė buvo darbinė – daugiausia dėmesio skirta lino ir vilnos kelių pristatymui, bet liko laiko ir trumpai aplankyti Norvegijos įžymybes. Lietuvės matė prekybinį XVII amžiaus laivą, namus lauko muziejuje, įspūdingą krioklį, apsilankė 2 kilometrų aukštyje įsikūrusioje apžvalgos aikštelėje, vikingų kapą. Sandanėje, kurioje tuo metu buvo 12 laipsnių šilumos, gyventi teko viešbutyje. Čia įvyko malonus susitikimas – krikštėniškės susipažino su viešbučio registratore, kuri buvo ne tik lietuvė, bet ir iš Ukmergės.
Apibendrinant „Lino kelią“ krikštėniškės pasakojo, kad pasiektas tikslas, link kurio eita 10 metų. Taip atsiranda galimybė dar kažką naujo sužinoti ir pamatyti. Vienas projekto tikslų – išstudijuoti lino ir vilnos apdirbimą per mokslinę prizmę. „Įsivaizdavau, kad viską jau žinau, bet dirbdama su archyvine medžiaga sužinojau naujų dalykų“, – pasakojo Dalia Banišauskaitė. Jeigu anksčiau kiekviena šeimininkė mokėjo austi ir verpti, dabar tai jau pamirštama. Todėl tokie projektai ir reikalingi.
Arvydas Pėšina
