Kovo pradžioje svarsčiau, kas Ukmergėje pasikeis po rinkimų ir kokį merą turėsime. Paskutinių dienų įvykiai (ne)nustebino.
Pirmiausia, pasirodė informacija apie A. Kopūsto ir K. Grybausko norą Ukmergėje valdžią dalintis per pusę. Šitas tikrai nenustebino, nes dvi įvairiais atžvilgiais panašios jėgos į porą tiktų. Deja, paaiškėjo, kad du stiprūs lyderiai vienoje pusėje veikti negali. Ir gavosi kaip toje pasakoje apie du ožius ant vieno tilto, kurie susirėmė kaktomis ir galiausiai abu įkrito į upelį. K. Grybauskas sugalvojo palikti A. Kopūstą „ant ledo“. Be to, buvo sugalvota, jog į mero postą reikia stumti jaunąjį A. Dudėną (apie tokią galimybę jau buvau užsiminusi prieš tai rašytame straipsnyje). Nieko neprikiši šiam jaunam žmogui: nėra „komunistinės“ praeities, nėra verslo interesų. Bet už jo stovi K. Grybauskas, kuriam prikišti yra ką: buvęs komunistas, kuris vadovaudamas „Miškų ūkiui“ nepasirodė kaip kompetentingas vadovas. Kita vertus, retas kuris prognozuoja, jog A. Dudėnui pasiseks užimti mero postą. Tada galbūt savo šansą išbandys ir K. Grybauskas.
Prisipažinsiu, kad gerokai nustebau, kai perskaičiau, kas sudarys naują valdančiąją jėgą Ukmergėje. Socdemai susivienijo su „tvarkiečiais“, „darbiečiais“ ir konservatoriais. Dėl „tvarkiečių“ ir „darbiečių“ dar suprantu – nei viena šių jėgų neturi aiškios pakraipos. Bet konservatoriai smogė stipriai. Leiskite paklausti, kaip galima dirbti su jėgomis, kurios ideologijos skalėje išsidėsčiusios priešingose pusėse. Žinoma, galima drąsiai tvirtinti, kad išrinkti į savivaldą asmenys privalo daryti viską, kad būtų kokybiškai atstovaujami rinkėjų interesai. Tačiau manęs toks tvirtinimas netenkina. Manau, kad didžioji dalis konservatorių rinkėjų už juos būtų nebalsavę, jei būtų žinomas faktas apie jų sandėrį su socdemais ir kitais kairiaisiais.
Šiuo atžvilgiu „dešinieji“, mano nuomone, parodė nepagarbą visiems savo rinkėjams. Kyla klausimas, kokia prasmė balsuoti už juos, jeigu po rinkimų nebesvarbu, kas tu esi ir kuo tu tiki. Neseniai teko girdėti, kad savivaldos tarybos turi daugiau spręsti ūkinius reikalus, tad ideologiniai skirtumai mažiau svarbūs. Ukmergės savivaldybėje tuos ūkinius klausimus sekasi spręsti gana sunkiai, kadangi, remiantis „Ukmergės žiniomis“, iš 60 savivaldybių esame pirmame dešimtuke pagal įsiskolinimus. Tad kam tada reikalingos skirtingos programos ir tariamai skirtingi įsitikinimai, galbūt užtenka turėti gerus ūkvedžius, išmanančius savo darbą?
Konservatorių atveju Ukmergėje, tiesiog verkte reikia stipraus lyderio, kuris galėtų tvirtai stovėti už „dešiniųjų“ principus. Ne interesų reikia ir ne strateginių rokiruočių su neaiškios pakraipos partijomis, bet principingo nusistatymo. Kitu atveju konservatoriai praras ir tą dalį rinkėjų, kuri jiems dar liko. Jau po šių rinkimų atrodo, kad daugiausia išlošė tie, kurie visai nebalsavo. Nebalsavusieji bent nesijaučia apgauti.
Neaišku, kaip pavyks naujajai koalicijai bandymas žaisti kartu. Galima prisiminti dar neseną istoriją, kai turėjome „dviejų K“ koaliciją Seime. Socialdemokratai darė, ką norėjo, o konservatoriai jiems pritarė. Po paskutinių rinkimų, kai konservatoriai sudarė valdančiąją daugumą, staiga jiems atsivėrė akys, o socialdemokratai buvo pradėti kaltinti tuo, kad neparuošė šalies artėjančiai krizei. Bet ką konservatoriai veikė tada, kai buvo priimami sprendimai? Atrodo, kad tiesiog pakluso stipresnei jėgai, kas buvo naudinga socialdemokratams. Jei Ukmergės meras bus socialdemokratas, o vicemeras konservatorius, konservatoriai bus priversti šokti pagal socdemų dūdelę, juk principų tai ar šiaip, ar taip nėra.
Situacija po šių savivaldos rinkimų švelniai tariant tragiška. Kaune konservatoriai sudarė koaliciją su „tvarkiečiais“ ir „darbiečiais“, į mero postą leisdami kandidatuoti advokatei, kuri pasižymėjo gindama nusikalstamo pasaulio atstovus. Vilniuje partijų dėlionės tebesitęsia ir kol kas nėra iki galo aišku, kas su kuo nueis. Visgi jei konservatoriai sumuš rankomis su lenkų koalicija, kuri kalba apie lietuvių integraciją į sulenkėjusį Vilniaus kraštą, bus galima tvirtai teigti, kad šiai partijai atėjo galas, o „Wilno nasze“. Nejaugi savo principus galima parduoti už šiltesnę vietą arba postą savivaldybėje ar dalyvavimą žaidime, kuriame statomos didelės pinigų sumos. Čia net netinka terminas „politinė prostitucija“, nes viskas atrodo dar baisiau. Kiekvienoje tautoje yra išdavikų – šunų, kurie nubėgs paskui pasiūliusį skanesnį gabalą dešros. Ir nesvarbu, kokia jo spalva: „raudonas“, rudas, juodas ar margas. Šie rinkimai parodė, kad konservatorių partija tapo „belytė“.
Rima Aukštuolytė
vilkmerge.lt archyvo nuotr.
