Stebuklų kraštas – Ukmergė. Nes tik čia, net ir neturėdamas laiko mašinos, gali pasijusti grįžęs daugiau nei 20 metų atgal į praeitį, kurią, deja, jau ne visi nori prisiminti, o kiti sugeba iš to gauti naudos.
Ne per seniausiai Ukmergėje buvo išrinktas pirmasis rajono Garbės pilietis. Juo tapo iš Didžiasalio kilęs Alfonsas Bernotas. Už jo kandidatūrą balsavo net 14 rajono savivaldybės tarybos narių.
Pripažinkime, kad šis titulas tikrai skamba išdidžiai, tačiau verta paklausti, ar šią pavardę žino visi ukmergiškiai? Ką apie šį žmogų galėtų pasakyti dabartiniai trisdešimtmečiai? Tikriausiai tik tiek, kad jis yra Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos viceprezidentas. Galbūt net ne visi ir tai žino. Tad ką šis žmogus nuveikė Ukmergės labui ir nusipelnė tapti Garbės piliečiu?
Ir čia tenka grįžti į tuos laikus, kai Lietuva buvo okupuota savo didžiosios kaimynės Rusijos. Į tuos laikus, kai Lietuvos net nebuvo žemėlapyje. Jei jau grįžome į tuos laikus, pažiūrėkime, ką tuo metu veikė Alfonsas Bernotas.
Randame jį rajono vykdomojo komiteto pirmininko pareigose. Pareigos aukštos ir atsakingos, bet už jų slypi šis tas daugiau. Pirmiausia, priklausomybė komunistų partijai. Antra, tokiose pareigose esantis žmogus turi būti patikrintas saugumo ir įrodęs esąs patikimas, ištikimas ir lojalus valdžiai. Okupacinei valdžiai, kuri jo tautiečius trėmė, kankino, žudė ir siekė surusinti. Tačiau kalbant apie mūsų pirmąjį Garbės pilietį, ne mažiau nei jo asmuo yra svarbu tai, kas jį išrinko. O čia turime mūsų rajono valdžią, kurioje sėdi nemažai nomenklatūrininkų, vadovaujamų buvusio kolūkio pirmininko. Tad natūralu, jog miesto valdžia išsirinko sau artimą žmogų – pagal Jurgį ir kepurė, kaip byloja liaudies išmintis.
Žmonėms, kurie galvoja, kad lietuvių pasipriešinimas okupantams baigėsi su partizanų sunaikinimu, galiu priminti, kad tiek Chruščiovo, Brėžnevo ir vėlesniais laikais vyko kova tarp disidentų ir sovietinės valdžios pakalikų. Taigi kol vieni kovojo, kiti darė karjerą stodami į komunistų partiją ir rodydami savo atsidavimą svetimiesiems. Ar galima juos smerkti? Juk dažnas tuo metu aukštą postą užėmęs asmuo teisinasi, kad dirbo Lietuvos labui: statė naujus daugiaaukščius, plėtojo infrastruktūrą, pavyzdžiui, A. Bernotas giriamas už tai, kad pastatė Ukmergėje tiltą. Visgi klausimas, kieno iniciatyva šis tiltas buvo statomas, nes jau pačiame vykdomojo komiteto pavadinime pasakyta, kad jis tik vykdo, bet ne priima sprendimus. Tad ar jo nariai ir pirmininkas gali prisiimti nuopelnus dėl tilto? Tačiau atrodo, kad iš tarybinių laikų mūsų žmonėms dar likęs noras dėkoti valdžiai už bet kokius darbus – „ačiū partijai, Tėvynei, už taloną patalynei!“.
Internete komentatoriai teigia, kad A. Bernotas nebuvo aršus nomenklatūrininkas, jis net netrukdė paminklo „Lituania Restituta“ atstatymui. Visgi pakalbėjus su aktyviais Sąjūdžio laikų veikėjais atrodo, kad tuometiniai komunistai tiesiog bijojo. Juos gąsdino ta prasiveržusi gaivališka jėga, nes niekas nežinojo, kuo viskas baigsis ir kas jų laukia. Taigi sutikimas grąžinti laisvės paminklą į jam teisėtai(!) priklausančią vietą negali būti vertinamas kaip nuopelnas. Be to, anksčiau toje vietoje stovėjo garsieji „Vėliavnešiai“, o ukmergiškiai juokavo, kad juos savo garbei pasistatė tas pats A. Bernotas, A. Ridulis (komunistų partijos sekretorius) ir S. Maročka (rajono kooperatyvo pirmininkas).
Vėliau visais atžvilgiais tarybinė skulptūra su simbolinėmis raudonomis vėliavomis tik buvo perkelta iš miesto širdies šiek tiek toliau, tačiau ir šiandien ji palydi kiekvieną važiuojantį per Ukmergę. Sveiku protu nesuvokiama, kodėl ši skulptūra neiškeliavo ten, kur jai vieta – šalia kitų sovietinių paminklų į Grūto parką. Tad neaišku, kokių protekcijų dėka šis meninės vertės neturintis paminklas tebestovi mūsų mieste. Gal tikrai teisūs buvo ukmergiškiai juokaudami, kad „Vėliavnešiai“ yra paminklas tarybiniams vadams. Už nuopelnus. O Ukmergės dabartinei valdžiai jis taip pat nėra svetimas.
Galiausiai kyla šypsena skaitant, kaip ponas A. Bernotas vežė kyšius tuometinei valdžiai. Tikriausiai tos dešros buvo iš Ukmergės mėsos cecho, kuris buvo prieinamas tik turintiems didelių privilegijų. Juk paprasti Ukmergės piliečiai normalios mėsos skonį ir kvapą buvo pamiršę. Kita vertus, atrodo, kad ukmergiškiai pamiršo daug ką ir toliau aklai paklūsta valdžios sprendimams.
Tad ar kas nors pasikeitė per 20 nepriklausomybės metų? Tie, kurie anuomet buvo valdžioje, sėkmingai prisitaikė prie naujų sąlygų, paprastai tariant „išvertė skūrą“, ir toliau tęsia savo darbus – gano bandą, kuri vis dar nenori mąstyti ir aklai paklūsta šitiems „išverstaskūriams“, sugebantiems net bažnyčioje žegnotis. Tikriausiai ir komunistus slegia sąžinė.
Rima Aukštuolytė
vilkmerge.lt už šio straipsnio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi straipsnio autoriaus nuomonė.
