Kai Lietuvos rinktinės krepšininkams sekasi, esame apimti euforijos, vaizduojame, kad mes laimėjome, jei pradžioje rinktinei sekėsi kiek sunkiau, anoniminiuose komentaruose dauguma liejo pagiežą, patyčias ir pasipiktinimą. Tačiau čia ne apie krepšinio pergales ar pralaimėjimus, o apie visuomenės ir valstybės sėkmes bei nesėkmes, nusiteikimą, kuris ir lemia didžiąją dalį sėkmės.
Galime vardinti daugybę blogybių, kuriomis pasižymime ne tik Europos, bet ir pasaulio kontekste: savižudybės, alkoholio vartojimas, nelaimingumo rodikliai, emigracija, socialinė nelygybė, korupcija, smurto bei patyčių lygis ir panašiai. Ir kaip matome, tai daugiausiai problemos susijusios su psichine, dvasine sveikata.
Šią vasarą pranešta, kad ženkiai kyla Lietuvos ekonomika, tačiau žmonės situaciją vertino gana skirtingai – didelė dalis būtent mano, kad blogėja. Akivaizdžių problemų pas mus daug, bet ar pagrindinė problema nėra būtent mūsų mąstyme, neigiamame požiūryje. Prisimenu paprastų žmonių pokalbį atslūgus pirmai Persitvarkymo Sąjudžio euforinei bangai ir susidūrus su gyvenimo aštriomis problemomis. Vyrai pyko, plūdo valdžią, kad ten visi vagys ir pan., „jei galėčiau, sušaudyčiau juos, Vytautą Landsbergį pasodinčiau“ – rėžė tvarką norintys įvesti. Bet galiausiai tarsteli: „Bet juk jei mes ten būtume, mes taip pat darytume“. Ar čia ir nėra esminė problema per visą mūsų atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpį? Požiūris: iš kitų reikalauti daugiau nei iš savęs, neigiamas mąstymas, kuris pirmiausia stabdo asmeninio gyvenimo sėkmę, o taip pat ir visuomenės.
Kai LR Seime buvo pristatoma dabartinės Vyriausybės programa, sušmėžavo visai nauji akordai, kad svarbu kurti laimingą, darnią visuomenę. Tai kažkas naujo. Juk daugybę metų iškreiptai manoma, kad svarbiausia yra ekonomika, BVP augimas, pilnesnės piniginės. Tačiau daugybė tyrimų rodo, kad visuomenei tapus net kelis kartus turtingesnei, laimės pojūtis arba nepadidėja, arba padidėja gana neženkliai. Kai kurios šalys į savo pagrindiniu prioritetu įsirašo – laimingos visuomenės puoselėjimą. Tada ir ekonomika darniai pradeda kilti.
Žengus laisvos rinkos ekonomikos link, verslo rinkų puoselėtojai agresyvios reklamos pagalba ne tik atsiliepė į natūralius poreikius, bet labai inirtingai pradėjo kurti žmonių norus, geismus pasitelkdami manipuliacijas, kad be kažko būsi nepilnavertis, nelaimingas ir panašiai. Taip žmonės vis ir nesijaučia laimingi, nes tų tariamų „laimių“ sukuriama vis daugiau ir daugiau, BVP auga, o laimė – ne. O juk laimė visai ne čia, o būtent mąstyme, požiūryje, santykiuose.
Esmė ne pasiekti, kad išaugtų pajamos, bet būtent gebėjimas atsakingai, kūrybingai ir naudingai tuos pinigus išleisti. O tai jau ne tiek valdžios, o kiekvieno piliečio atsakomybė ir galimybė. Neveltui sakoma, kad gyvenimas neretai yra pražiopsotų galimybių kapinynas.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto išleistoje knygoje „Stokos reiškinys: būtis, žmogus ir bendruomenė“ sakoma: „Stokojama visko, nuo maisto ir automobilio iki draugystės ir prasmės“. Tačiau ar pagrindinė problema nėra tame, kad šių stokų eiliškumas yra sumaišomas. Nors ir esi pavalgęs, bet iškrypusiai manai, kad tau dar reikia maisto, o tikrumoje giliai trokšti prasmės ir tikros laimės, ką užakcentavo egzistencinės terapijos atstovas dr. Fiktoras Franklis.
Jei užsiminsi, kad „laimė – tai ne turėti to, ko nori, o norėti to, ką turi“, dar labiau supykdysi ir tuos, kurie gyvena skurdžiai, o ir tuos, kurie turi pakankamai ir kaip voverės bėga tame vartotojiškame, reklamos stimuliuojamame rate.
Niekas nekalba, kad nereikia turėti elementarių gyvenimui reikalingų sąlygų, daiktų ir pan. Tačiau kiek žmonės savo pinigų – vien reklamos ar bendros visuomenės nuomonės „gražiai paraginti“, spaudžiami – išleidžia beverčiams ar net akivaizdžiai žalingiems produktams. Jei alkoholiui per metus Lietuvoje žmonės išleidžia daugiau nei milijardą eurų! O kiek prarūkoma, kiek išleidžiama šlamštmaisčiui ir panašiai? Ar juos kas priverčia? Ar valdžia tas milžiniškas sumas iš jų atima? Laisvanoriškai sekama tuo apgaulingu, iliuziniu laimės miražu, taip vėliau sirgdami dar padidindami finansinių poreikių, stokų, skurdo naštą sau ir valstybei.
Neigiama viešoji erdvė – ir tame dalyvauja visi – žiniasklaida, pavieniai komentatoriai socialiniuose tinkluose, kai kurie politikai, baigiant neigiamais tarpusavio pašnekesiais, kad blogas oras – arba per karštas, arba per šlapias. Priežasčių nelaimingumui, kaip ir išgėrimams visada atsiranda. Ir visumoje turime didelę nelaimingą masę, kuria dar labiau gali manipuliuoti tiek ekonominiai gelbėtojai (daiktų reklama), tiek politiniai – populistai.
Kaip mūsų tautiečiai Sibiro tremtyje kabinosi į gyvenimą – klausantis, skaitant jų prisiminimus net sunku patikėti, kad taip iš vis galėjo būti. O koks buvo savižudybių rodiklis? Kokia motyvacija vis vien gyventi, dirbti, kurti… Ir koks dabar depresijų, savižudybių paplitimas, nors visuomeninės ir ekonominės sąlygos tiesiog nesulyginamos.
Ko reikia mūsų visuomenei: elementaraus tarpusavio geranoriškumo, asmeninio teigiamo mąstymo, savo dvasinės ir fizinės sveikatos puoselėjimo, gebėjimo pasitenkinti tokiais dalykais, už kuriuos neretai nereikia mokėti nei cento arba tikrai vertą to kainą. Atsisakyti pavydo, suvokus, kad tiems, kuriems žmonės pavydi, tikrovėje būna net dažniau nelaimingi, kamuojami įvairių priklausomybių ir panašiai. Ir kažin, esant galimybei, ar būtų noras pasikeisti gyvenimais su visomis šalutinėmis nelaimingumo pasekmėmis.
„Kur toks žmogus, kuris gyventi netrokštų, nenorėtų būti laimingas?“ – šį klausimą kėlė dar daugiau nei prieš 2 tūkstančius metų psalmininkas. Tačiau reikia ne tik norėti būti laimingu, sėkmingu, bet ir dėl to šiek tiek padirbėti tiek kiekvienam individualiai, tiek visai valstybei.
Juozas Dapšauskas
Sveikatingumo metų iniciatorius, „Už blaivią“ iniciatyvinės grupės koordinatorius
