Spalio 25-ąją Ukmergės Senamiesčio pagrindinėje mokykloje vyko integruota pamoka – renginys, skirtas Tarmių metams. Jį organizavo lietuvių kalbos mokytojos. Vedė 8 klasės mokinės Rugilė Smoliakaitė ir Aistė Valionytė. Kadangi gyvoji tarmių tradicija sparčiai nyksta, mokiniai turėjo galimybę paklausyti žemaičių tarme kalbančios ponios Stasės, dzūkiškai – ponios Danguolės ir suvalkietiškai – ponios Laimutės. Tai buvo ne tik naudingas, bet ir įspūdingas renginys.
Renginio pradžioje buvo paskelbti pamokos uždaviniai, o pabaigoje mokiniai turėjo lapeliais papuošti Tarmių medį, kurį nupiešė dailės mokytoja Sandra Šaikovskienė su savo mokiniais. Ant lapų galima buvo pareikšti savo nuomonę apie renginį, užrašyti įsimintų tarmiškų žodžių, posakių.
Mokiniai klausė vedėjų pasakojimo, kad Lietuvoje yra daug įvairovės – gamtinės, etnografinės, kad kalbos ypatybės ir žmonių būdo savybės taip pat skiriasi. Nesupainiosime dzūkų, suvalkiečių, rytų aukštaičių ar žemaičių etnografinio kostiumo, nes buvo demonstruojamos skaidrės su Lietuvos etnografinių rajonų gamtos vaizdais, sostinėmis, herbais ir tautiniais rūbais. Kalba, kalbos maniera irgi skiriasi ne tik fonetiniu, bet ir leksiniu bei sakinio konstrukcijos aspektais, intonacijomis, melodika. Dėl to tarmių, patarmių ir šnektų esama. Lietuvių kalbos tarmės yra tikras mūsų kalbos pasididžiavimas. Pasaulyje reta tokių unikalių atvejų, kad toks mažas plotas turėtų tiek daug ir, svarbiausia, tokių unikalių tarmių, išlaikytų iki šių dienų.
Kad pamoka būtų įdomi, rodėme tarmiškai vedamų radijo laidų įrašus, daugumai mokinių žinomų žmonių kalbas laidose, skirtose Tarmių metams: A. Žukauskienės. J. Jurkutės, A. ir F. Latėnų ir kt.
Žinoma, ir mūsų mokyklos mokiniai skaitė trumpus pasakojimus iš ,,Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijos“. Sakmę apie aitvarą panevėžiškių patarme skaitė 6 klasės mokinė Ugnė Bekešaitė. Sakmė užrašyta Radviliškio rajone, kur vietoj aitvaras sakoma ,,aičvaras“, išperėti – ,,išsiperyt“, per dangų – ,,par dangų“. Miglė Valionytė, 8 klasės mokinė, skaitė pasakaitę pietų žemaičių patarme, kur vietoj ogi sako ,,ugi“, pavalgiau – ,,pasivalgiau“, galvas nusukau – ,,galvas nustukinau“ ir t.t. Įdomu buvo paklausyti pietų aukštaičių patarme skaitomos pasakos apie žmogų ir lapę. Pasaką skaitė 8 klasė mokinė Gabija Daugėlaitė. Pietų aukštaičiai kalba taip: ,,ažusnorėjo jai“ (užsinorėjo ji), ,,ažu uodegos švirkšterė „ (už uodegos įmetė), ,,bus kaunierius“ (bus apykaklė), tu mane ,,išvedžiojini“ (nervini). O daugiausiai juoko sukėlė kaimyniniame Molėtų rajone užrašytas pasakojimas apie jaunimo pasierzinimus. Jį skaitė 8 klasės mokinė Julija Butkutė:
,,An vakarėlio (į vakarėlį) sueinam kaiman, namuosna, savo pirkiosna“. <…> Kai merginos supykdavo ,,an kavalierių“, uždainuodavo: ,,Buvo šiemet geri metai, ažderėjo (užderėjo) grikiai, o visi bernai apsivedė, tik atliko plikiai“. Bet ir vaikinai nelikdavo skolingi: ,,Buvo šiemet geri metai, ažderėjo bulbos, visos mergos ištekėjo, tik atliko liurbos“.
Tačiau didžiausią įspūdį paliko gyvoji tarmiška kalba. Žemaičių ,,dounininkų“ patarme kalbėjusi viešnia Stasė papasakojo labai įdomų atsitikimą, kai aukštaičiui buvo liepta nueiti pas ,,pyles“, užkabinti ,,kabinokšlį“ ir atnešti ,,žiogspirų“. Nė vienas negalėjo paaiškinti, ką reiškia šie žodžiai (,,pylės“ – antys, ,,kabinokšlis“ – kabliukas, ,,žiogspiros“ – pjuvenos). Tai senoji žemaitiška kaimo žmonių kalba.
Kita viešnia, Danguolė, kilusi iš Varėnos krašto, dzūkiškai skaitė liaudies poemą ,,Pasaka apie dziedulį ir bobuly“. Nuskambėjo Dzūkijoje vartojami žodžiai ,,zacirka“ (leistinių kukulaičių sriuba), ,,žiponas“ (švarkas), ,,firankos“ (užuolaidos), ,,padlagas“ (grindys), ,,škaradnas“ (bjaurus), ,,kantička“ (religinių giesmių giesmynas) ir kiti. Ir čia mokiniams prireikė vertimo į bendrinę kalbą.
Iš Suvalkijos kilusi viešnia Laimutė papasakojo, kaip Ukmergėje jos klausė, kokią u – trumpąją ar ū ilgąją – rašyti. Ji atsakė, kad u yra u, o ū yra ū, mat Suvalkijoje niekas kitaip netaria ir klaidų nedaro. Taip pat paskaitė iš 2007 m. išleisto ,,Šakių kalendoriaus“ straipsnio ,,Mūsiškis“ ištrauką, kurioje rašoma apie tai, koks turi būti zanavykas: ,,Graži ta zanavykų kalba! Ir toks unoras apima… Smagu, kad žmogus, gyvendamas mieste, mandru miestiniu netampa, turi naravą savo kalbą, kraštą mylėti, būti naudlyvu Zanavykijai ir jos žmonėms“. Šis pasakojimas yra užrašytas senąja suvalkiečių zanavykų kalba.
Pamoka – renginys, skirtas Tarmių metams, buvo ir naudingas, ir įdomus, ir paliko gerus įspūdžius visiems jo dalyviams.
Irena Spranginienė, Senamiesčio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja
