Kalendoriaus lapelyje žymima Vasario 5-oji – šv. Agotos arba Duonos diena. Kaip kasdienis maistas Duona lietuviams žinoma jau nuo seno. Mūsų protėviai ją garbino ir brangino, būtent šią dieną ji buvo kepama daugelyje šeimų, kurie tikėjo, jog apeigose šventinta duona gelbsti kilus gaisrams, saugo nuo ligų, padeda apsisaugoti nuo blogos akies, gyvatės įkandimo, gydo žaizdas. Kiekvienoje troboje garbingoje vietoje riekelę šventintos Duonos visada galėjai rasti.
Duona su didžiule meile, pagarba apdainuota poetų ir rašytojų, minima seniausiame liaudies kūrybos žanre – smulkiojoje tautosakoje, sutartinėse, kalendorinėse ir agrarinėse apeigose, maldoje: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo sūnau, tu esi mūsų gyvoji Duona, nužengusi iš dangaus. Tad šventosios mergelės ir kankinės garbei palaimink šią duoną, vandenį ir druską, kaip priemonę nuo gaisro ir bėdų…“
Lietuvoje pastaruoju metu vis plačiau atgimsta Duonos kepimo tradicijos, prisimenamos senolių sukurtos receptūros, kurios populiarios ne tik kaimuose, maišant Duoną mediniuose kubiluose, dedant ant ližės ir šaunant į iškūrentą senovinę krosnį, bet ir šeimininkės miestietės noriai kepasi naminę Duoną, Duonelę, Duoniukus – juodą ar baltą, paprastą ar su įvairiais pagardais, prieskoniais. Maloniausia kepimo proceso dalis, kai kepamos Duonos kvapas pasklinda po visus namus. Šį malonų kvapą jaučiame, lietuvišką tradiciją – vasario 5-ąją minėti šv. Agotos dieną jau antri metai švenčiame ir mes – Jasiuliškių socialinės globos namų bendruomenė. Džiugu, kad šiai dienai nelieka abejingas ir globos namų direktorius Vilius Petrauskas. Jis ir šiemet savomis rankomis maišė tešlą, su dideliu atsakingumu prisidėjo darbuotojos Jolanta, Ingutė, Jūratė, Dalė, Onutė. Labai noriai ir su didele aistra Duonelę minkė beveik visi pirmo korpuso gyventojai, labai atsakingai formavo kepaliukus, žymėjo savo inicialus, o vėliau kruopščiai stebėjo, kaip Duonelė kyla, skrusta. Baigiant Duonelei kepti, visi susirūpino, o kas gi ją pašventins? Greitai buvo išspręsta ir ši problemėlė. Mums geranoriškai sutiko pagelbėti Pašilės Šv. Barboros parapijos klebonas kunigas Rimantas Laniauskas. Pirmiausia paprašėme dvasininko papasakoti, kas gi toji Agota?
Išgirdome, kad pagal šventųjų gyvenimų aprašymus Agota gimė turtingoje ir kilmingoje kataniečių šeimoje Sicilijoje. Priėmusi krikščionių tikėjimą, nusprendė gyventi nekaltybėje. Atsisakiusi tekėti už Katanijos miesto prefekto Kvinciano, buvo pradėta persekioti pagal Decijaus antikrikščioniškuosius įstatymus. Buvo atiduota į viešnamį, vėliau įmesta į kalėjimą, kur buvo žiauriai kankinama, galiausiai jai nupjovė abi krūtis. Po kankinimų sudeginta ant laužo. Taigi šv. Agota – ugnies globėja, sauganti mus nuo gaisrų.
Mūsų iškepta Duonelė buvo pašventinta, jos užteko visiems norintiems. Labai dėkojame gerbiamam klebonui, kuris dar ilgai klausėsi gyventojų ir atsakinėjo į jų klausimus, o su darbuotojais pabendravo bibliotekoje prie puodelio arbatos su citrina ir šventos Duonelės.
Edukacinė popietė, puoselėjanti senovines tautines tradicijas, pralėkė nepastebimai greitai, bet lauksime kitų metų – tai jau tapo mūsų tradicija.
Vilma Belapetravičienė
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos
Jasiuliškio kaimo padalinio vyresnioji bibliotekininkė
Jolantos Čekauskaitės nuotraukos.
