Kelias iš krizės – ne mąstyti, o matyti

Pasaulis labai greitai keičiasi. Jame įmanoma pažanga, bet jame įmanoma ir retrogradija, kritimas: diskriminacija, savivalė, smurtas, intronizacijos ir kitokios paranormalybės. Žmogui reikia susigaudyti, nuo ko priklauso jo savijauta, kaip elgtis su mylimu žmogum, vaiku, sutuoktiniu, bendradarbiais tame dažnai žemyn galva stovinčiame pasaulyje. Ir gyventi sveikiau, geriau, laimingiau.

Šį momentą ir ten kur esame – „čia ir dabar” gali būti meilė, gera ir gražu. Tik „čia ir dabar”. Tai atėjo iš Rytų išminčių, iš meditacijos ir dvasios Meistrų. Rytuose žinoma, kaip teisingai pereiti gyvenimą nuo gimimo iki mirties, mirti ir kaip teisingai pereiti bardo – kelią nuo mirties iki naujo gimimo. Rytai tūkstantmečius ieškojo meilės, palaimos, aukščiausios laisvės ir tiesos, ir tai rado. Vakarai to neieškojo ir nerado. Vakarai ieškojo ir pažino išorę, mokslą, turtus, materiją ir išorines energijas, jėgas. Bet viduje Vakarai liko bėdžiais. Daugiausia, ką rado viduje ir ką siūlo Vakarų tikėjimai, – tai priklausomybė nuo Jėzaus ir Dievo, ir sąlygota meilė jiems. Laisvė nuo Jėzaus ir Dievo Vakaruose nežinoma. Tai siaura, ribota. Lietuvoje dar nematytos aukščiausios laisvės ir atsakomybės tikintieji labai bijo ir todėl puola meditaciją ir meditatorius. Puola ir šmeižia kunigai, kardinolai, prezidentai, seimūnai. Be laisvės nelieka ir atsakomybės, nes atsakomybė ateina tik iš laisvės. Atsakomybė yra laisvės šaknys, o laisvė yra atsakomybės vaisiai. Jos eina tik kartu. Kaip medžio šaknys ir šakos. Be vienų nėra ir kitų. Tik „čia ir dabar” susitinka laisvė ir atsakomybė, sąmonė ir materija. Tai labai akivaizdu vairuojant mašiną, dar akivaizdžiau vairuojant lėktuvą ir meditacijoje.

Vakarai pažino išorę, mąstymą, koncentraciją, Rytai – vidų, matymą, meditaciją. Nuostabiausia – pažinti ir išorę, ir vidų. Ir mąstymą, ir matymą. Ir dvasią, ir materiją. Bet kaip dauguma žmonių mato arba arti, arba toli, taip ir dauguma žmonių linkę orientuotis tik į išorę arba į vidų, tik į materiją arba tik į dvasią. Išorė materialesnė, ją daug lengviau apčiuopti, patirti, apie ją lengva mąstyti. Bet tuomet gali būti tik turtingas. Turtingas ir laimingas gali būti tik ir mąstantis, ir matantis. Ir matantis ne tik išorę, pasaulį, bet ir vidų. Kita vertus, matyme yra ir gilesnis, aukštesnis mąstymas – įžvalga, vizija, visuminis matymas.

Mąstantis niekada negali būti čia-dabar. Per jį neteka džiaugsmas, vitališkumas, meilė. Todėl mąstančiam niekuomet nėra gera ir gražu. Jis visuomet bėga ieškoti, kur gera ir gražu, bet niekuomet neranda, nes pamatyti ir sustoti, kur gera ir gražu, niekuomet neleidžia kokia nors mintis, protas, vaizdinys, svajonė, planas, priklausomybė. Tai teisinga ir patogu būtų vadinti elementalais – mentalinio ar mentaliteto kūno elementais.

Sielą nuo džiaugsmo, laimės atskiria mintis. Mintis visuomet yra tarp sielos ir pasaulio. Mintis gali veikti sielą per atstumą, panašiai kaip uždanga arba tiesiogiai, kaip kartelė pririšta prie šuns galvos į priekį ant kurios prieš akis pakabinta dešrelė. Pirmu atveju žmogus gali pradėti matyti uždangą, ieškoti būdų ją pašalinti. Tai lengviau. Antruoju atveju įvyksta žmogaus tapatybė su mintimi. Mintis tampa dogma, tapatybe, apsėstumu.

Jei įvyksta žmogaus tapatybė su mintimi, kaip vaiko su žaislu, žmogus minties ir tapatybės pamatyti negali. Galima sakyti ir atvirkščiai. Kai žmogus minties ar tapatybės pamatyti atskirai negali, įvyksta tapatybė. Mintį galima pamatyti tik tuo atveju, jei žmogus atsitapatina nuo minties. Daugumai žmonių šiuo metu vis dar sunku pamatyti mintį kaip atskirą jėgą, formą, impulsą. Panašiai šuniui sunku pamatyti kartelę atskirai nuo savęs. Šuo jos nemato ir nežino, kad ji palaiko atstumą tarp akių ir dešrelės. Šuo nesupranta, kad jo bėgimas nepriartins jo prie dešrelės. Jis nežino, kad jos nepasieks, nepasimaitins. Šuo negali išsilaisvinti nuo kartelės poveikio, žmogus – nuo minties poveikio. Šuo negali nei turėti, nei matyti minties. Todėl šuo yra priklausomas nuo minties ir nuo žmogaus. Lietuviškai sakytume šuo turi priklausomybę nuo žmogaus ir nuo žmogaus minties. Taip šuo pradeda tikėti į dešrelę. Panašiai kaip žmonės tiki į Dievą. Šuniui dešrelė tampa siekiamybe, žmogui – Dievas. Dešrelė tampa šuns išganymu, tikėjimu, Jėzumi. Šuo niekada nesugalvos, kad kartelė prieš akis ir yra kliuvinys.

Iš tikrųjų laisvam šuniui nei kartelė, nei dešrelė nėra reikalingi. Dešrelė, jei ir reikalinga, tai tik tuomet, jei šuo nelaisvas, pririštas. Taip ir tikintis žmogus niekada nesugalvos, kad mintis, protas, Jėzus, Dievas yra laimės, meilės, dvasingumo kliuvinys. Inteligentiškam, atsakingam, laisvam žmogui Jėzus ir Dievas nereikalingi. Viskas, kas reikalinga mylėti, pažinti save ir pasaulį, jau yra žmoguje.

Ar pastebėjote, kad labai retas šuo sugeba pakeisti šeimininką, tikėjimą šeimininku. Ir labai retas žmogus sugeba pakeisti tikėjimą. Todėl dažnai tikėjimo šeimininkai tampa žmogaus šeimininkais. Ypač, jei tikėjimas arba šeimininkas įpiršti kūdikystėje. Daugelyje šalių dar ir dabar valdžia, ypač dvasinė valdžia, draudžia asmenims pakeisti tikėjimą. Davę tikėjimą vaikystėje, tikėjimų vadai nori likti tikinčiojo šeimininkais visą gyvenimą. Už tikėjimo pakeitimą gali užmušti, uždaryti į psichiatrinę. Taip yra Irane, Saudo Arabijoje, kitose musulmonų šalyse. Mažesniu laipsniu taip dar yra ir atsilikusiose krikščioniškose, homofobiškose šalyse. Taip atsitinka ir Lietuvoje. Tas, kuris paglostė, pamaitino mažą šuniuką tampa šuns išganytoju, jo Kristumi, Dievu. Žąsiukui Kristumi tampa tas, kurį jis pamato pirmą. Tai gali būti žąsis, bet gali būti ir višta, šuo ar žmogus. Tuomet žąsiukas seks paskui vištą ar šunį. Tuomet žąsiukas tiki tik jais, identifikuojasi su jais. Ir negali atsitraukti toliau nuo jų, jais netikėti, abejoti ar apgalvoti situaciją. Negali pamatyti kaip yra. Tai – aklumas. O nuo aklumo iki nelaimės tik vienas žingsnis. Ypač, jei žmogus nežino, kad nemato. Ir dar blogiau, jei nemato, o tiki, kad mato.

Vairuotojams atsitinka, kad jie dėl tam tikrų sveikatos sutrikimų nemato akimirką ar keletą sekundžių.

Tuomet jie gali padaryti ir padaro avarijas. Taip atsitiko su vienu draugu. Jis nežinojo, kad kartais nemato ir padarė, jo ir dviratininko laimei, nedidelę avariją. Vėliau per keletą savaičių išaiškėjo, kad draugo galvoje yra vėžys. Tai buvo priežastis dėl kurios jis pradžioje akimirkomis, o vėliau iki kelių sekundžių nematydavo. Greitai jis mirė.

Kartais vairuotojas nemato, nes akis, pasaulį uždengia mintis. Mintis patraukia jo dėmesį ir jis nepamato posūkio, griovio ar stulpo. Taip labai dažnai atsitinka. Problema yra didelė, nes žmogus nepamato minties – avarijos, nelaimės priežasties ir to net nežino. Bet tai nuolatos atsitinka ir nevairuojant. Žmonės nemato minties, per kurią jie nemato kelio, žmogaus, situacijos. Tokią mintį nėra sunku pamatyti. Bet ir nėra lengva. Reikia pereiti nuo galvojimo prie matymo.

Galvojimas primena žiūrėjimą į daiktą rankomis prisikišus jį labai arti akių. Norint pamatyti daiktą, reikia jį atitraukti nuo akių ar atsitraukti nuo jo, atsitapatinti. Matymas, supratimas gimsta atsitraukus nuo minties, dogmos, tikėjimo. Paleidus tapatybę. Atsitraukus nuo jų. Nesugebėdami atsitraukti, nepamatysime tiesos.

Mintys yra daug arčiau mūsų nei pasaulis ar žmonės. Mintys yra arti sielos. Todėl minčių trukdymas yra labai didelis – lyg šapo prieš akis. Mintis reikia atitraukti nuo akių. Jos ne tik užstoja sceną, bet ir bereikalingai įtempia akis. Tai blogina regėjimą. Išorinį ir vidinį.

Matymas prasideda, kai pradedame atsipalaiduoti, kai sąmonėje pradeda mažėti norų, minčių, dogmų. Kai žmogus pradeda eiti su tiesa, meile, tekėjimu. Jei žmogus gali galvoti ir bent šiek tiek gali negalvoti, tai jis padeda normalėti, sveikti, inteligentiškėti.

Represuojantys emocijas ar seksualumą žmonės niekada negali būti normalūs, atsipalaidavę ir matantys. Geram matymui būtinas atsipalaidavimas. Tiek išoriniam, fiziniam, tiek ir vidiniam, dvasiniam. Emocijų ar seksualumo represavimui, atmetimui būtina mintis, dar viena mintis. Sunki, svari, neskaidri mintis. Ji atskiria sielą nuo kūno ir sukuria papildomą įtampą taip dar pablogindama matymą – išorinį ir vidinį. Dėl tos pačios priežasties, ką nors atmetant ar represuojant, minčių nemažėja, o daugėja. Dėl to auga įtampos, priklausomybės, aklumas. Dar blogiau, kad tų minčių žmonės nemato – lyg šuo kartelės, o jos veikia. Kiekviena papildoma represuojanti, atmetanti ar pririšanti mintis vis labiau uždengia pasaulį ir patį matymą, ir pagimdo naujas įtampas, aklumą, tikėjimus ir nelaimes. Taip emocijų represavimas ramų žmogų paverčia žmogžudžiu, savižudžiu, o seksualinės energijos represavimas normalų žmogų paverčia seksualiniu iškrypėliu, maniaku, pedofilu.

Katalikė moteris nužudė savo naujagimį iš gėdos (www.DELFI.lt 2009-06-18) , kad yra vieniša motina. Katalikė prarado artumą su naujagimiu tik dėl kelių apsėstų minčių, dogmų, su kuriomis ji yra susitapatinusi. Kitaip dogma, kad yra negerai būti vieniša motina tėra retrogradija, kurią jau seniai reikėjo išmesti į šiukšlyną.

Lietuvos moterys žudo naujagimius dažniausiai dėl to, kad jie sukelia papildomus materialinius ir moralinius sunkumus. Žudo tik tikinčios moterys. Tikinčios, kad bus sunku, gėda. Gyvūnai irgi kartais žudo vaikus. Pavyzdžiui, gandrai. Bet tik tuomet, kai jų instinktas sako, kad kelių vaikų neišmaitins. Greitai žmonių sunkumai bus dar didesni, nes katalikiška LR Vyriausybė ir Seimas žada materialiai ir moraliai skatinti tik susituokusias moteris. Tai reiškia, kad nesusituokusias moteris materialiai ir moraliai tiesiogiai ir netiesiogiai skriaus, smerks. Todėl logiška, kad motinų žudikių Lietuvoje daugės. Taip veikia tikėjimai. Tokia kita jų pusė.

Didinant bausmes, represijas, kaip dabar yra Lietuvoje, žmonės dar labiau pasimeta, pradeda bijoti savęs ir kitų, ir dar labiau iškrypsta. Tai didelė nemokšiškumo, protavimo ir tikėjimo klaida. Reikalingas švietimas, mokymas, matymas. Tai išlavinama.

Evoliucija ir pažanga vyko ir vyksta ne dėl baimės ar represijos. Dėl to juda tik vergai ir baudžiauninkai. Baimė ir represija sukuria tik prietarus, tamsumą ir atsilikimą. Egzistencija nuo atomo iki bakterijos, toliau nuo bakterijos iki ląstelės, augalo, gyvūno ir žmogaus juda į ten, kur malonu, džiugu, įkvepia, ekstaziška. Žmoguje yra per šimtą tūkstančių kartų negyvų atomų daugiau nei visoje Visatoje negyvų žvaigždžių ir planetų. Tuo tiki mokslininkai ir tikintieji. Bet kaip tuomet tokia negyvų atomų galybė taip darniai veikia gyvame žmogaus kūne. Iš to seka, kad atomai nėra negyvi. Jie – gyvi. Ir antra, tai rodo, kad ir visa Visata gali veikti darniai. Tokie yra dėsniai, tokia yra matymo pasekmė. Matant – kiekvienas žingsnis takus, pažangus. Pažangus materijoje, gyvenime, dvasioje.

Meditacijos centro Ojas meditatoriai pasistatė Resorte netoli Vilniaus Harmonijos Rūmus. Tai, atrodo, ekologiškiausia šventovė Lietuvoje. Rūmuose ne tik šildymas, bet ir vėsinimas yra geoterminis – ekologiškas, tausojantis. Įdiegta Rūmų rekuperacijos sistema saugo ir šilumą, ir vėsą. Atviros meditatorių širdys, bundančios ir pabudusios jų sielos kuria – veda ir teka tokia kryptimi. Atvirai, liudijančiai žiūrint, pati egzistencija iškristalizuoja gyvą viziją, pažangų gyvenimą. Panašiai auga kristalai olose, koralai vandenyne. Laisvai, lengvai, takiai. Iš vidaus. Kitaip daryti būtų sunkiau. Kitaip reikėtų nešti kryžių, negyvą medį, užmuštą medį.

Stebuklų stebuklas, kad energija, vitališkumas, meilė, sąmonė visuomet teka lengviausiu keliu, mažiausios varžos, pažangos keliu. Sunkumas teka žemyn, lengvumas – aukštyn. Lengvumą, pažangą, tobulumą tereikia pamatyti ir leisti kristalizuotis, įsikūnyti. Taip vyksta evoliucija. Taip dinozaurus pakeitė žinduoliai. Taip lietimą, jutimą keičia matymas. Taip evoliucionavo ir regėjimo sistema.

Resorte seno sodo medžiai, sena dvasia artimauja su nauja dvasia, meditacija, meditatoriais. Ateityje arba nauja pažangesnė dvasia įsivyraus Žemėje ir ji sužydės, arba senoji alinanti, teršianti Žemę dvasia įsivyraus Žemėje ir ji taps fosilija – gyvos praeities negyva liekana. Tikėjimai yra senų gyvų religijų fosilijos, liekanos.

Kai upė išdžiūsta, žmonės ir gyvūnai dar ilgai renkasi prie jų tikėdami, kad ji tekės, neš gyvybę ir džiaugsmą. Bet svarbiau ne tikėjimas, o tekėjimas. Svarbu ar upė teka, o ne ar tikite, kad teka. Net ir tikėdami netekančioje upėje neatsigersite, žūsite. Net ir netikėdami tekančioje upėje atsigersite, atsigaivinsite.

Resorto sode sprogsta nauji žiedai, čiulba paukščiai. Čia-dabar galima būti vienovėje su gėle, dangumi, vidumi. Visur prieinama meditacija, bet retai mes prieiname prie jos. Meditacija – kūno ir sielos darna, kūno ir sielos dalijimasis – visuomet prieinama. Jei kas ir trukdo, tai praeitis – represuotos emocijos, energijos, mintys, dogmos. Jos atskiria sielą nuo dvasios, panašiai kaip lukštas – sėklą nuo dirvos. Bet kaip nuo lukšto išsivaduoja sėkla, taip ir nuo minties gali išsivaduoti siela. Busdama, auginama, augdama.

Meditacija ir harmonija gali būti ir visuomet yra čia-dabar. Kas turi akis temato. O kas neturi, tegul lavina matymą, sukuria grožį ir gėrį, ir būna juose. Meditacija ugdo matymą, matymas – harmoniją, pažangą ir meditaciją. Užburtas ratas prasiveria, atsidaro. Lukštas pratrūksta. Mastymą pakeičia matymas, pyktį – džiaugsmas, represiją – ekspresija, nelaimę – laimė. Atrandamas gyvybės ir laimės raktas.

Ieškokime tiesos, laisvės, meilės, pažangos. Raskime ir dalinkimės.

Prem Buda,

Meditacijos centras OJAS