Kultūriniai ryšiai su kitomis šalimis, jose gyvenančiais lietuviais, palaikomi ne tik naudojantis universalia kalba – muzika, bet ir teatro pagalba. Tokią misiją gruodžio viduryje vykdė Kultūros centro „Katino Murklio“ teatro vadovė Natalija Kovarskienė ir aktorės – Rasa Graužinienė, Skaistė Vasiliauskaitė ir Gražvyda Tušienė, skleisdamos lietuvybę ir rodydamos spektaklius Islandijoje.
2016 metų vasarą vykusiame Pasaulio lietuvių bendruomenių susitikime Taujėnų dvare „Katino Murklio“ teatras rodė spektaklį „Buvo, buvo, kaip nebuvo“. Žiūrovams spektaklis patiko, o Islandijos lietuviai nusprendė pasikviesti teatrą artėjančioms šventėms – kalėdiniam laikotarpiui.
Ukmergiškėms Islandijoje ilsėtis nebuvo kada. Pirmiausia laukė tautiškas vakaras Islandijoje gyvenantiems lietuviams. Prieš vakaronę patys vietiniai gyventojai surengė mugę, kurioje buvo galima nusipirkti ir naminių dešrų, namuose megztų kojinių ar pirštinių, rankdarbių. Ukmergiškės šiame vakare lietuviams priminė Lietuvą – surengė vakarą, kuriame prisiminti kalėdiniai papročiai, įvairūs burtai, pasakoti atsitikimai, einami rateliai, žaidžiami žaidimai. Po renginio jau senokai Islandijoje gyvenantys lietuviai pakomentavo, kad tokio vakaro jie dar niekada neturėjo.
Kitą dieną vaikams ir jų tėveliams „Katino Murklio“ teatras rodė savo spektaklį „Buvo, buvo, kaip nebuvo“. Po spektaklio renginyje apsilankė ir Kalėdų Senelis, su kuriuo ukmergiškės visus pakvietė į ratelius.
Vaikai lėlių spektaklį matė pirmą kartą. Pasirodo, kad Islandijoje nėra profesionalaus lėlių teatro. Todėl vaikams tai buvo pirmas susitikimas su lėlių teatru ir jo lėlėmis. Vaikų tėveliams spektaklis, kuriame atkartotos žinomos lietuvių liaudies pasakos, priminė vaikystę.
Renginiuose su ukmergiškėmis lankėsi įvairių profesijų žmonės, kažkada išvykę iš Lietuvos. Tai ir aliuminio gamyklos darbininkas, ir mokytoja, mokyklos direktorė, socialinė darbuotoja ir kt. Aktorės pasakojo, kad lietuvės, gyvenančios Islandijoje jau 15 metų ir su islandais sukūrusios šeimas, augina po du, tris vaikus. Tik jaunos šeimos kol kas augina po vieną vaiką. Tėvai, norėdami, kad vaikai mokėtų lietuvišką kalbą ir daugiau sužinotų apie Lietuvą, jiems įkūrė sekmadieninę lietuvių mokyklą, kurioje patys vaikų tėveliai dirba neatlygintinai.
Pasakodamos apie laisvalaikį, ukmergiškės juokais paminėjo, kad jo kaip ir nebuvo. Po šilto ir nuoširdaus priėmimo, ukmergiškės lankėsi įvairiose šeimose, čia gyvenantys lietuviai stengėsi kuo daugiau parodyti šalies įžymybių. Todėl aktorės buvo sužavėtos Islandijos grožiu ir tautiečių svetingumu.
Kadangi viena diena buvo skirta atvykimui, o kita – išvykimui, tai likusias dvi dienas reikėjo rengti pasirodymus, laisvo laiko kaip ir nebuvo. Tačiau ekskursijos ir kelionės po šalį vis tik įvyko. Nors buvo nepatogus laikas – beveik poliarinė naktis, stebėta šiaurės pašvaistė (kuri, deja, nėra nei tokia didelė, nei tokia spalvinga kaip matome atvirukuose), grožėtasi nuostabia gamta, lavos laukais, kriokliais, geizeriais, ugnikalnio krateriu, kasmet 2 centimetrais padidėjančiu žemės skilimu. Jis lems, kad kažkada Islandija skils į dvi salas. Prie žalumos ir miškų pratusias lietuves stebino neįprastas gamtovaizdis, kuriame nėra nei medžių, nei miškų. Net vietoje mums įprastų gėlių darželių gulėjo lavos akmenys. Ukmergiškėms teko maudytis „žydrojoje lagūnoje“ po atviru dangumi. Čia vanduo šiltas, trykšta iš žemės gelmių.
Ukmergiškės pasakojo, kad Islandijoje per parą būna apie 30 žemės drebėjimų. Tačiau jie nedideli – kartais spintelėje subarška indai. Todėl ten gyvenantys žmonės prie žemės drebėjimų įpratę ir nekreipia dėmesio. Kiekvienas Islandijos gyventojas telefone turi programėlę, kuri parodo kur ir kokio stiprumo buvo žemės drebėjimas.
Islandai mėgsta šiuo tamsiu laikotarpiu išpuošti savo namus ir kiemus įvairiaspalvėmis elektrinėmis girliandomis. Labiausiai nustebino kapinės – visi antkapių kryžiai buvo apšviesti įvairiomis ryškiomis spalvomis. Islandai artimųjų kapus taip papuošia ir juos lanko ne lapkričio 1-ąją, bet per Kalėdas.
Aktorės pasakojo, kad Islandijoje jos buvo vaišinamos įvairiais patiekalais, tačiau nacionalinio islandų patiekalo niekas nesiūlė. Pasirodo, kad nacionalinis Islandijos patiekalas yra pūdytas ryklys. Pora ukmergiškių šį patiekalą nusipirko ir parsivežė, bet paragauti dėl aštraus kvapo nedrįso.
Lietuvių įsitikinimu, Islandija yra šalta šalis. Tačiau ukmergiškės šį mitą paneigė. Gruodžio viduryje čia buvo 8 laipsniai šilumos, tik pūtė stiprus vėjas. Kaip pasakojo Islandijoje gyvenantys lietuviai, didelių šalčių ten nebūna, 17 laipsnių žemiau nulio – jau ekstremalu.
Kalbant apie gyvenimo sąlygas, ukmergiškės minėjo, kad iš čiaupo bėgantis karštas vanduo smirdi siera. Tačiau už jį tenka mokėti mažai. Geriamam vandeniui naudojamas ledynų tirpsmo vanduo, kuris gyventojams nieko nekainuoja. Islandijoje pigi ir elektros energija. Tačiau maisto kainos čia didelės, labai didelės būsto nuomos ar įsigijimo kainos.
Pasidomėjo ukmergiškės ir kaip Islandijoje švenčiamos Kalėdos. Islandų vaikai tiki, kad kalnuose gyvena troliai. Viena trolė turi trylika sūnų, kurie advento laikotarpiu nusileidžia nuo kalnų. Vieną dieną vienas, antrą – kitas, trečią – trečias ir t.t. Per pačias Kalėdas ateina paskutinis. Kiekvienas jų kažką mėgsta, pavyzdžiui, sausainius, vaisius, o paskutinis, kadangi jam nieko nebelieka – žvakes. Už rastus skanumynus ant palangės troliai vaikams palieką dovanų. O blogiems vaikams padeda žalią bulvę. Toks mitas, bet realybė kitokia – vaikams nuėjus miegoti tėvai turi pakeisti vaikų paliktus skanėstus į, neva, trolių atneštas dovanas vaikams. Prabudę vaikai randa mažas dovanėles, tačiau pasitaiko, netgi, planšetinių kompiuterių.
Ukmergiškės Islandijoje ne tik vaidino, bet išpildė ir savo misiją – Islandijos lietuvius supažindinti su lėlių teatru ir dar kartą priminti ten gyvenantiems lietuviams Lietuvą.
Arvydas Pėšina
