Kas yra sodas lietuviams, kokie jie buvo ir yra, kokią reikšmę turi ir turėjo paklausėme parodos „Sodų sakmės“ Deltuvoje organizatorės, Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorės ir organizatorės, tautodailininkės Marijos Liugienės.
1. Kas yra sodas lietuviams? Kokia sodų reikšmė?
Tradicinis šiaudinis sodas – lietuviškos tapatybės ženklas. Tai ne tik Lietuvos tautodailės paveldas, bet ir labai svarbi baltų kultūros dalis, atspindinti senąja pasaulėžiūrą, tradicijas.
Sodai yra priskiriami prie paprotinių menų, tačiau ilgą laiką jie buvo mažai išpopuliarinta liaudies meno šaka. Apart vieno-kito straipsnio „Liaudies kultūroje“ jokių publikacijų sodų tema nebuvo, nekalbant jau apie rimtesnius tyrinėjimus. Kadangi sodai – nykstantys, neilgalaikiai ir trapūs dirbiniai, neypatingai daug sodų eksponatų rasime ir muziejuose. Buvo metas (tarybiniais laikais) kai sodų menas buvo beveik pamirštas, sodus terišo keletas pavienių kūrėjų.
Dar ankstesniais, ikitarybiniais laikais, į sodus buvo žiūrima labai rimtai: juos kabindavo garbingiausioje vietoje, virš stalo, prie kurio rinkdavosi visi šeimos nariai tris kartus per dieną. Stalas buvo tarsi šeimos altorius, kur vykdavo ne tik pagarbus maisto valgymas, prieš tai jį palaiminus, kur tėvas, pabučiavęs ir peržegnojęs duonos kepalą, atriekdavo duonos riekę kiekvienam šeimos nariui, o pavalgius buvo dėkojama už dovanas tam, iš kurio rankų viskas ateina. Sodas tarsi pratęsdavo tą sakralią erdvę, siejosi su dangaus sodu – rojumi arba dausomis. Nuo maisto, kuris irgi buvo laikomas šventu, nes užaugo su Dievo pagalba, teikė gyvybę, sodas kreipė akis iki aukštesnių dvasinių dalykų. Sodo paskirtis, be abejonės, buvo apeiginė, sakralinė. Sodas sėdinčius po juo vienijo, kūrė darną, harmoniją, pusiausvyrą, ramybę.
2. Lietuva yra skirstoma į etnografinius regionus. Skiriasi žmonių papročiai, kalba, drabužiai ir t.t. O ar skiriasi sodai?
Apie etnografinius skirtumus dabar sunku kalbėti, šiandien daugiau stebime sodų rišėjo individualų braižą. Labiausiai paplitęs sodo pavidalas – tai pagrindais sujungtos dvi piramidės, vienas piramidės smaigalys nukreiptas į viršų (dangų), kitas į apačią (požemį). Toks sodas sudarytas iš dviejų geometrinių figūrų: trikampio ir kvadrato. Iš viršaus žiūrint į sodą matysime kvadratą, o iš šono − trikampį, tiksliau, du trikampius, su aukštyn ir žemyn einančiomis viršūnėmis. Trikampis yra dinamiška figūra ir įvairiuose kontekstuose simbolizuoja dvasią. Ne veltui trikampyje įkurdinama visa reginti Apvaizdos akis, stebinti žemę iš aukštybių. Trikampis nukreipta į apačią viršūne išreiškia moteriškumo principą, „vandens simbolį“ (krentančių lašų kryptis), o į viršų − vyriškumo, „ugnies simbolį“ (liepsnos kryptis). Kvadratas − tai žemės, materijos simbolis. Ši statiška figūra simbolizuoja stabilumą, darną, tvarką. Kvadratas atriboja mus nuo išorės, yra tarsi namai − saugi erdvė.
Tokiu būdu sodas yra pasaulio, kur viskas tarpusavyje susiję, modelis, apjungiantis priešingybes: materiją ir dvasią.
Anksčiau savo savitumu išsiskyrė kupiškėnų sodai, čia buvo rišami taip vadinami bočkiniai ir kūbiniai sodai. Ačiū Dievui, kupiškėniškė Vytenė Repšienė, dabar gyvenanti Vabalninkuose, šią tradiciją išsaugojo ir perdavė savo gabiai mokinei – Zitai Kumpelienei. Abi šios rišėjos gražiai atstovauja kupiškėnų tradiciją ir šioje parodoje.
3. Anksčiau sodai buvo plačiai paplitę. Kaip yra šiandien?
Seniau sodas kabodavo kone kiekvienuose namuose. Juos rišdavo didžiosioms šventėms – Kalėdoms ir Velykoms. Kalėdinius sodus puošdavo saulutėmis, žvaigždutėmis, Velykoms skirtus − paukščiukais, į kuriuos galima įdėti ir margutį, taip pat išpūsto kiaušinio kevalais, gėlytėmis. Kuo skyrėsi įvairioms progoms skirti sodai, galime tik spėlioti – apie šias tradicijas nėra išlikę daug liudijimų. Be sodo buvo neįsivaizduojamos vestuvės, ypač Kupiškio krašte. Biržiečiai taip pat sakydavo: „Jei vestuvės be sodo, tai gyvenimas nebus ilgas. Vestuvės be sodo – tai nesusipratimas, siaubas“. Sodus jaunosioms surišdavo arba jos draugės – pamergės, arba samdytos rišėjos, o kartais ir pačios jaunosios ar jų mamos. Besilaukdama vaikelio būsimoji mama taip pat rišdavo sodą, pasirišusi siūlą ant to kablio, ant kurio vėliau bus kabinama vygė.
Dabar sodai pradeda populiarėti, jaučiamas susidomėjimas šia labai sena mūsų liaudies meno šaka, apie juos daug kalbama, rašoma, rengiamos rišėjų personalinės ir grupinės parodos. 2013 m. Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai šios būstinę Briuselyje puošė 28 sodai.
Tačiau sodų apeiginė prasmė dabartiniais laikais pamiršta. Racionalus šiuolaikinio žmogaus protas negeba pajusti sodo sakralumo ir reikšmingumo. Vestuvės retai kada vyksta su tradicinėmis apeigomis ir ritualais, išskyrus pavienius „užkietėjusių“ folkloro gerbėjų atvejus, bet ir tada sodas geriausiu atveju naudojamas tik kaip dekoratyvinis elementas. Atskirais atvejais vestuvinės puotos patalpą jaunavedžiai pageidauja papuošti sodais. Tam tikslui net galima išsinuomoti sodą – esama tokių paslaugų. Vestuvių planuotojai taip pat imasi siūlyti sodus kaip tėvų dovaną jauniesiems arba tiesiog kaip patalpos dekorą. Bet būna ir taip, kad žmonės, perskaitę ar išgirdę apie sodo prasmę, panorsta įsigyti sodą „atbuline data“, net jei jo vestuvės vyko prieš daugelį metų. Dažniausiai, aišku, šios iniciatyvos autorė būna moteris, bet kartais taip padaro ir vyrai. Dažnai kūmai krikštavaikiui įteikia krikštynų dovaną – sodą. Tai paprastai būna žmonės, besidomintys etnine kultūra apskritai, nujaučiantys apeiginę sodo prasmę.
4. Ar sodas gali būti rišamas tik iš šiaudų ir ar tik tokios formos?
Seniau sodai buvo rišami tik iš šiaudų arba nendrių. Šiaudas, iš kurio rišamas sodas, pelnydavo ne ką mažiau pagarbos nei pats grūdas. Be pagrindinės paskirties − užauginti kasdieninę duoną − jis buvo plačiai naudojamas lietuvio būtyje ir buityje, todėl šiaudus kruopščiai surinkdavo nuo laukų. Bičių aviliai, stogai, įvairūs indai, skrybėlės, merginų papuošalai – žiedeliai, apyrankės – viskas buvo gaminama iš šiaudų. Senovėje į šiaudą žiūrėta kaip į nenutrūkstamos gyvybės simbolį, nes jis užaugina, išsūpuoja varpą ir subrandina grūdą, kurį pasėjus prasideda naujas gyvenimo ratas: kitąmet atgimsta nauju derliumi, pakildamas iš žemės, kurioje palaidoti mūsų protėviai, išauga naujas daigas, kuris maitina žmones. Tokiu būdu šiaudas jungia požemį ir dangų. Šiaudai pasirodo lietuvio gyvenimo pagrindiniais virsminiais momentais – gimties, vestuvių ir mirties. Šiaudas dažnai dalyvaudavo įvairiose apeigose: šiaudus klodavo ant Kūčių stalo, iš jų ir burdavo pasibaigus šventai vakarienei. Taigi, pati sodo medžiaga – šiaudai – sakrali.
Dabar sodai rišami ir iš plastikinių ar popierinių šiaudelių, ir iš aliuminio vamzdelių. Formos taip pat įvairuoja: apart minėtų tradicinių rišama įvairiausių formų sodai, kuo galima įsitikinti ir šioje parodoje.
5. Kuo skiriasi sodai Lietuvoje ir kitose šalyse?
Kiekvienoje šalyje rišami sodai yra šiek tiek kitokių formų, skiriasi ir rišimo būdas, pavyzdžiui, Latvijoje rišama atskiri reketukai ir paskui jie komponuojami į didelius sodus. Skandinaviškam sodų rišimo stiliui būdingas minimalizmas, jų puošyba labai santūri arba jos visiškai nėra. Estų, taip pat ir ukrainiečių, sodai, kiek teko matyti, daugiausia yra rutulio formos.
Kol kas geometrinių konstrukcijų sudėtingumu, rišančių meistrų gausa bei puošyba išsiskiria lietuviški sodai. Visagalis internetas šiais laikais įgalina pasižvalgyti po pasaulį, tradicijos perimamos, kopijuojamos, perkuriamos. Manau, jog šią archajišką tradiciją labiausiai išlaikė Lietuva ir kad iš mūsų patirties dabar ji reflektuojama į pasaulį
6. Kodėl surengta sodų paroda Deltuvoje? Kur ji keliaus vėliau?
Jau daug metų bendraujame su Ukmergės kultūros centro Deltuvos skyriaus renginių organizatore Daiva Stimburiene, kuri yra nuolatinė Vilniaus etninės kultūros centro organizuojamų kvalifikacijos kėlimo seminarų klausytoja. Dabar jau nepamenu, kuriai iš mūsų pokalbio metu kilo idėja surengti sodų parodą Deltuvoje. Tad iš Kauno Perkūno namo, kuriame Vilniaus etninės kultūros centras praeitų metų pabaigoje atidarė respublikinę sodų parodą „Sodų sakmės“, paroda nežymiai pasikeitusi atsirado Deltuvoje. Mūsų centro laikinai einanti direktorės pareigas Sandra Daugirdienė pasiūlė šią parodą pratęsti ir kitose Lietuvos mažosiose kultūros sostinėse. Tad iš Deltuvos paroda keliaus į Krakes, Nevarėnus ir Veliuoną.
7. Jūs esate viena žymiausių, jeigu ne žymiausia, sodų rišėjų Lietuvoje. Koks Jūsų asmeninis ryšys su sodu?
Nesu aš žymiausia sodų rišėja, yra daug žymesnių už mane: Vida Sniečkuvienė Vilkijoje, Bronė Gricienė Šiauliuose, Margarita Macijauskienė Klaipėdoje ir daug daug kitų. Tačiau nebūsiu kukli, pasigirsiu, jog man dirbant Vilniaus etninės kultūros centre pavyko kartu su kolegomis ir remiant Lietuvos kultūros tarybai įgyvendinti dvylika didelių projektų, susijusių su sodais: tai ir keli knygos „Sodo rėda“ leidimai, ir meninės dokumentikos filmas „Dangaus sodai“ (režisierius Algirdas Tarvydas), ir kelios savaitinės sodų rišimo stovyklos (viena jų – tarptautinė), ir pirmoji respublikinė sodų paroda „Sesė sodą sodina“ Nacionaliniame dailės muziejuje ir dar daugybė kitų. O kur dar parodų organizavimas, praktiniai seminarai ir kitokia sklaida apie sodus.
Sodus rišu jau gerus 40 metų, tad pastebėjau, jog tarp sodo ir rišėjo atsiranda abipusis ryšys: ne tik rišėjas „augina“ sodą, bet ir sodas veikia patį rišėją. Sodą rišantis žmogus pasijunta paties Kūrėjo vietoje: iš chaoso (šiaudų kūlio) kuria harmoniją, darną, tvarką, tarsi stengiasi atkurti prarastą rojaus sodą. Žmogus, būdamas taip kurto sodo artumoje, negali nepajusti pokyčių – tiek fizinių, tiek psichinių, jo gerosios savybės sustiprėja.
Sodas įtikinamai parodo, kad galima suderinti priešybes, kad materija ir dvasia gali ir turi būti darnoje. Ir kad žmogus turi stengtis savyje tai padaryti. Tai užkoduota mūsų protėvių žinia ir jų pagalba mums, šiais laikais gyvenantiems moderniems žmonėms.
Esu įsitikinusi, kad jei sodas kabotų kiekvienuose namuose, klasėse, palatose, kalėjimo kamerose – harmonijos ir darnos mūsų gyvenimuose būtų daugiau.
