Kelias į kapines buvo užartas
A. Mikalajūnas sovietmečiu iš JAV, Kalifornijos, grįžęs į Lietuvą skubėjo į Želvą. Nusilenkęs bažnyčios šventoriuje palaidotos motinos kapui, važiavo, o paskui, išlipęs iš automobilio, nes kelią prieš 10 metų užarė, per pievą brido į Dvareliškių kapinaites. Aplankęs jas, nusprendė kapinaites sutvarkyti. Skyrė lėšų, kad per lauką būtų nutiestas kelias, prie vartų visiems, kurie šias kapines lankė ir kurie čia atguls amžino poilsio, pastatė skulptūrą. Ją atšventinti pakvietė kardinolą V. Sladkevičių. Ta proga 1990 metų rudenį Želvoje vyko didžiulės iškilmės.
„Susitikimas su kardinolu mane stipriai paveikė, – savo prisiminimuose rašė A. Mikalajūnas. – Sustiprėjo noras remti Lietuvos kultūros fondą, Kauno ir Vilniaus universitetus, Šiaulių pedagoginį institutą, Pasaulio lietuvių sportinę olimpiadą, Gedimino kalno ir Žemutinės pilies tyrimą ir restauravimą”.
Paskutinė valia liko neišpildyta
Knygoje „Kada žmogus laimingas“ skaitome tokias A. Mikalajūno mintis: „Skaudu, kai žmogų apleidžia svajonės. Sunku, kai ištuštėja kišenės. Baisu, kai praradęs sveikatą arba išbarstęs metus, negali įvykdyti tai, ką buvai sumanęs padaryti. Mane labai jaudina mano tautos ir Lietuvos valstybės likimas, ir tada suprantu, kad man reikia dar daug dirbti, kad dar per anksti nuleisti rankas. Mano brangioji Motina-Žemė. Tu mane maitinai, leidai vaikščioti basomis, o paskui su batais Tavo šventu kūnu. Aš atsiradau iš dulkės, į dulkę pavirsiu, ir tu mane priglausi visiems laikams! Noriu jums pasakyti, kad apkeliavęs visą pasaulį, noriu amžinam poilsiui prisiglausti Motinos Lietuvos žemėje, savo tėvų gimtinėje, ten, kur gimiau ir žengiau savo pirmą žingsnį, ten, kur palaidota mano motina, seserys, seneliai ir proseneliai Želvoje, Dvareliškių kapinaitėse“.
Deja, Santa Monikos mieste gyvenusio kraštiečio paskutinei valiai kol kas išsipildyti nebuvo lemta. A. Mikalajūnas Amžinybėn iškeliavo 2001 metų gegužės 21 dieną. Žinia apie jo mirtį Lietuvoje gyvenantiems jo artimiesiems buvo ne tik skaudi, bet ir netikėta. Kai pavasarį artimiausias iš giminaičių, Kaune gyvenantis jo sesers sūnus paskutinį kartą telefonu kalbėjo su dėde, šis birželį ketino atvykti į Lietuvą ir dalyvauti šv. Antano atlaiduose. Tačiau lemtis sutrukdė jam grįžti gimtinėn ir pasisvečiuoti, ir visiems laikams. A. Mikalajūno amžinojo poilsio vieta tapo Los Andžele esančios Šv. Kryžiaus kapinės, kurių mauzoliejaus nišoje 1994-iais buvo palaidota kraštiečio žmona Kazytė.
Mena garbųjį kraštietį
Kraštiečio sutvarkytos ir vėliau atšventintos Dvareliškių kapinaitės tarsi atgimė antram gyvenimui. Pamažu pradėtos tvarkyti ir apleistos senosios kapavietės. Čia palaidotų žmonių artimieji rūpinasi, kad giminaičių amžinojo poilsio vietos daugiau negožtų piktžolės.
Kapinėmis rūpinasi ir Želvos seniūnija. Seniūnas Kęstutis Mikalajūnas pasidžiaugė, kad Dvareliškių kapinaitės yra tvarkingiausios ir labiausiai žmonių prižiūrimos iš visų, esančių seniūnijos kaimuose. Tokių kapinių iš viso šešerios: Vederų, Kazliškių, Daubariškių, Lelikonių, Karališkių ir Dvareliškių. Dar dvejos kapinės yra Želvos miestelyje – bažnyčios šventoriuje ir naujosios arba Dainiškių.
Nors dažniausiai Želvos seniūnijos mirusieji laidojami miestelio kapinėse, tačiau smėlio kauburėliai iškyla ir kaimų kapinaitėse. Pasak vietinių žmonių, Dvareliškiuose amžinojo poilsio iki šiol atgula kelių čia nuo seno gyvenusių šeimų mirusieji.
Dvareliškių žmonės, kiti lankantieji kapinaites visada pamini geradarį A. Mikalajūną. O ant šio kraštiečio šeimos kapavietės net nepažįstami uždega žvakelę.
Kapinės – miško apsupty
Rodyklės į Vederų kapinaites nėra, todėl nežinančiam rasti kelią į jas nebūtų labai lengva. Manoma, kad šios senos kaimo kapinės šalia upelio, kurį vietiniai vadina Žydo vardu, atsirado daugiau nei prieš du šimtus metų.
„Kiek atsimenu, Vederų kapinaites visada supo miškas. Ir iš tėvų pasakojimų esu girdėjęs, kad šie kapeliai buvo miške. Laidoti mirusiuosius čia pradėjo dvaro, kurio likę tik pamatai, savininkai…“ – pasakojo netoli kapinių gyvenantis šio kaimo senbuvis Jonas Virbalas. Aštuntą dešimtį pradėjęs žmogus puikiai mena, kad apie kilometrą į miško gilumą esančių kapinaičių nebuvo galima pasiekti jokiu kitu transportu, kaip arkliniu vežimu. Tad karstas su mirusiojo palaikais buvo dedamas į vežimą ir gedulinga eisena judėdavo siauručiu keliuku.
J. Virbalas mena, jog kolūkio laikais būta minčių per mišką nutiesti kelią, kad juo galėtų važiuoti traktoriai, kombainai, kita žemės dirbimo technika. Tačiau sumanymas nebuvo įgyvendintas, bet link kapinaičių vedantis keliukas buvo praplatintas, juo jau galėjo važiuoti ir automobiliai.
„Sovietiniais laikais valdžia nelabai pageidavo, kad žmonės mirusius artimuosius laidotų Vederuose. Atseit yra kapinės Želvoje, ten visiems pakanka vietos. Kai čia retai kas laidojo, pamažu kapeliai ėmė nykti. Sutręšo mediniai kryžiai, nuvirto ir senieji akmeniniai paminklai“, – prisiminė J. Virbalas.
Pasirūpino klebonas ir girininkas
J. Virbalas pasakoja, kad senosiomis Vederų kapinaitėmis pasirūpino Želvos klebonas Petras Avižienis ir tuometinis girininkas Vytautas Katinas.
1989 metais atkeltas į parapiją, kunigas P. Avižienis ėmė lankyti ir apleistas, žmonių primirštas kapines.
„Norėjosi tas vietas bent kiek sutvarkyti ir visur pastatyti po kryžių, kuris ateinančioms kartoms primintų, jog čia ilsisi jų protėviai. Vederų kapinaitėse, talkinant girininkijai, buvo iškirsti medžiai, sutvarkyti kiti želdiniai. Taip pat čia iškilo naujas kryžius“, – priminė klebonas. Jo manymu, Vederų kapinaitėms negalima leisti sunykti. Ši amžinojo poilsio vieta unikali ne tik tuo, kad yra miške. Pasak klebono P. Avižienio, XIX amžiaus viduryje Žemaičių vyskupija pagal bažnyčių ir Romos katalikų skaičių buvo pati didžiausia vyskupija Rusijoje. Ji apėmė Kauno ir Kuršo gubernijas, jai priskirta Kuršo, Žiemgalos, Breslaujos, Kauno, Kupiškio, Obelių, Ukmergės, Upytės dekanatai ir dvi Pabaisko dekanato parapijos. Vederai taip pat priklausė Žemaičių vyskupijai ir čia du kartus lankėsi vyskupas M. Valančius. Vienos viešnagės metu jis pašventino šio kaimo kapinaites, įkurtas vietos dvarininkų.
Dauguma Vederų kapinaitėse esančių paminklų apaugę samanomis. Buvusias kapavietes mena tik žole užžėlę kauburėliai. Tačiau kapinaitės vis dar gyvos. Nors ir ne kasmet, tačiau šimtamečių pušų paunksmėje atsiranda naujų kapelių. Praėjusį sekmadienį čia amžinojo poilsio atgulė šio kaimo senbuvė, savo gyvenimo dienas pabaigusi Želvos senelių namuose, Leokadija Lukšaitė. Ji ramybėje ilsėsis šalia sūnaus ir kitų artimųjų.
