Regimanto Minkštimo tėvai ūkininkauti pradėjo 1990 metais. Iki 1996 m., kol baigė mokslus, jis buvo tėvų pagalbininkas, iki 2009 m. – darbininkas, o nuo 2009-ųjų – ūkininkas, dabar turintis 80 ha žemės. Augina kukurūzus ir pievas, skirtas gyvulių pašarams gaminti ir ganytis.

Regimantas su žmona Daiva prižiūri pieninių karvių bandą ir, kaip jis sako, tik dėl hobio, augina šiek tiek mėsinių galvijų. Pagrindinės ūkio pajamos gaunamos pardavus veršelius, kuriuos paaugina iki trijų savaičių, gyvulius mėsai ir pieną.

Dėmesys genetikai

Regimantas sako, kad gyvulių genetikai skirtas dėmesys jau duoda rezultatus: „Pasiliekame telyčaites, pagal genetiką pasėkliname. Šiemet veršiavosi pirmosios telyčios, su kurių genetika dirbta. Jaučiame teigiamus produktyvumo ir net charakterio pokyčius. Kad rezultatas pasimatytų, būtinai reikia kokių trejų metų“.

Dabar ūkininko tikslas yra juodmargių karvių banda. Jis prisiminė, kaip ūkin atvažiavęs konsultantas jo bandą pavadino zoologijos sodu, nes joje be juodmargių dar ir simentalai, šarolė, džersiai.

„Džersiai man simpatiški, bet sakoma, kad ekonomiškai neapsimoka auginti. Jų išskirtinis pienas, reikia išskirtinai jį parduoti ar sūrius gaminti. Kol kas apie perdirbimą negalvojame. Kai išeisiu į pensiją, laikysiu džersius ir pardavinėsiu jų pieną“, – išskirtinį požiūrį į veislę išsako Regimantas.

Kas keitėsi ūkininkaujant?

Pasak Regimanto, per ūkininkavimo laiką iš praktikos, seminarų ir savo klaidų daug išmokęs apie gyvulius.

Jei ūkio gyvavimo pradžioje buvo šakės, grėblys, arklys ir vežimas, dabar turi visą techniką. Ji įsigyta pagal paramas ir už savus pinigus, skirta gaminti šienainį, sėti, įdirbti žemę, tręšti, mėšlui, srutoms tvarkyti.

Kalbėdamas apie tvartą, Regimantas teigia, kad prieš 30 metų su tokiu būtų pažangus ūkininkas. „Statėmės pagal Pieno nitratų direktyvą. Jis saitinio laikymo. Kartais pasvajojame apie kitą, bet vis dar susilaikome“, – sako jis, o paklaustas, ar negalvoja rinktis augalininkystę, atsako, kad žemės mažai užsiimti vien augalininkyste, nebent sėklininkyste.

Visi pašarai gyvuliams gaminami savame ūkyje. Perka tik kombinuotuosius. Ir šienainį, ir kukurūzų silosą suka į rulonus. Pasak ūkininko, kukurūzai šiemet neblogi. Gal šiek tiek pernoko, nes samdo nuėmimo techniką, kuri šiek tiek vėlavo. Kukurūzus Regimantas buvo nustojęs auginti, po kurio laiko vėl pradėjo. Jais šeriant, padidėjo karvių produktyvumas.

„Anksčiau buvo šienas ir kukurūzų silosas. Šienainio gaminimo technikos neturėjau. Pamačiau, kiek kukurūzų genetika pažengusi per tą laikotarpį, kai jų nebeauginau“, – pasirinkimą vėl auginti kukurūzus komentuoja ūkininkas.

Ganyklas Regimantas persėja kas 4–5 metus, po 25 proc. kasmet. Racionas sudaromas pagal pieno rodiklius, atlikus pašaro tyrimą.

Ūkininkas pasakoja, kad Konsultavimo tarnybos mobilioji gyvulininkystės laboratorija jau įprasta ūkyje: „Gyvulininkystės specialistai su ja atvyksta kartą per metus arba pagal poreikį. Taip pat, kai prireikia, paskambinu pasitarti, pievų auginimo projekte dalyvauju”(red. projektas „Sausrai atsparių žolynų įrengimas, pašarų maistingumo vertinimas, gyvulių sveikatingumo gerinimas galvijininkystės ūkiuose“).

Siekis – mažiau darbo

Darbuotojų ūkininkas nesamdo, dirba dviese su žmona, todėl sako, kad nuolat suka galvą, kaip mažinti krūvį.

„Norėčiau, kad nenukentėtų derlingumas, produktyvumas, karvių gerovė, o darbo būtų mažiau. Kitais metais planuojame apsitverti visas ganyklas. Būdavo, vieną aptvarą aptveriame, kitą nuimame. Taip keliaujame tris ar keturis kartus per tą patį lauką. Kitais metais investuosime į aptvarus, kad užsitvertume visą plotą, padalintą po hektarą. Vis į kitą ganyklą karvės pereis per įrengtus vartus. Tad užteks vieno užtvėrimo per sezoną. Bus galima taikyti porcijinį ganymą”, – apie planus užsimena Regimantas.

Domisi istorija, stebi gamtą, fotografuoja

Ūkio kasdienių darbų yra apie 8 valandos, tad daugiau nelabai kam lieka laiko. Regimantas pasakoja, kad mėgsta pavažioti po Lietuvą, net ir vykstant su reikalais, „prasukti pro šoną ir kažką pamatyti“.

Jis pripažįsta, kad yra gamtos vaikas. Nuolat ją stebėdamas ir grožėdamasis, dabar jau ir fotografuoja. Juk dirbant laukuose visokio grožio pamato. Gėrisi saulėtekiais ir saulėlydžiais, įvairiais paukščiais, žvėreliais.

„Jaučiu trauką sodinti medžius. Aplink ūkį esame pasodinę beržų, pušų, ąžuolų, uosių, eglaičių. Neseniai šermukšnį pasodinome, nes sakoma, kad prie namų reikia“, – pasakoja Regimantas.

Dar jam patinka viskas, kas yra sena. Sako, kad visada domėjosi senų žmonių pasakojimais. Jam įdomu buvo sužinoti, kur yra kokios labai senos kapinės, kurios net nepažymėtos, kur kas per karą buvo, kur kokie namai stovėjo, keliai vingiavo. Įdomios tos istorijos, o tuo pačiu ir istorinės nuotraukos. Radęs pažįstamų vietų senas nuotraukas, lygina su dabartiniais vaizdais.

Anot ūkininko, bendravimas su Konsultavimo tarnyba tęsiasi „nuo tų pačių neatmenamų laikų“, tai yra nuo konsultacijų apie supaprastintą buhalteriją iki dvejybinės. Nuo 2009 m. jis yra pastovus Ukmergės rajono biuro klientas.

„Nors dėl objektyvių priežasčių biure kartais keičiasi darbuotojos, viskas tęsiama. Buhalterija turi būti tiksli kaip laikrodis, o čia taip ir yra“, – apibendrina vyras.

Kalbėjosi LŽŪKT redaktorė Jolanta Dalia Abarienė