Ukmergės valdininkai sugalvojo išplėsti prie turgaus esančią mašinų stovėjimo aikštelę. Nieko nepasakysi, tikriausiai dažnas ukmergiškis yra susidūręs su klausimu, kur statyti mašiną atvažiavus į turgų, o sukdamas antrą ratą apie jį ir ieškodamas tuščios vietos gal ir miesto valdžią pakeiksnoja. Taigi problema akivaizdi ir būtų galima pagirti valdininkus, kad pagaliau ėmėsi ją spręsti. Tačiau valdininkų siūlomas sprendimas yra tobulas biurokratiškumo pavyzdys.
Ukmergės rajoniniame laikraštyje „Gimtoji žemė“ savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas A.Džiugas skaitytojus informavo, „kad šalia turgaus esančiame parke pastatytas paminklinis akmuo būtų nukeltas toliau, o atsilaisvinusioje vietoje išplėsta automobilių stovėjimo aikštelė“.
Lyg ir nieko, jei kalbėtume apie paprastą paminklą, kuris neturi sąsajų su pastatymo vieta. Pavyzdžiui, puikiausias to pavyzdys galėtų būti Ukmergės niekaip nenorintys palikti „Vėliavnešiai“, kurie sugebėjo iš aikštės prieš savivaldybę nukeliauti iki Kauno gatvės, o jų nešama raudona vėliava ir toliau plazda. Nors Lietuvoje jau daugiau nei dvidešimt metų keliame trispalves, bet Ukmergės valdžioms „Vėliavnešiai“ tebėra brangūs ir neliečiami. Visgi tai tėra tik paminklas, simbolizuojantis buvusių Ukmergės krašto komunistų uolumą. Tačiau užuot ištrėmę juos į Grūto parką, tebeturime galimybę „grožėtis“ šiuo sovietinio meno palikimu.
Tuo tarpu paminklinis akmuo, kurį norima pastumti ir plėsti mašinų stovėjimo aikštelę, yra skirtas žuvusiems Lietuvos partizanams. Istorija byloja, kad partizanų kūnams niekinti būdavo pasirenkamos viešos vietos, kad tokiu būdu būtų įbauginami kiti. Taigi paminklinis akmuo stovintis šalia turgaus esančiame parke taip pat liudija šią skaudžią lietuvių tautos patirtį.
Sprendimus Ukmergės savivaldybėje priiminėjantiems valdininkams norisi pasiūlyti pavaikščioti Žaliojo velnio takais, susipažinti su mūsų krašto partizanų istorija, pasižiūrėti sudarkytų kūnų, gulinčių turgaus aikštėse, nuotraukas, o tada sprendimus priiminėti ne tik kaip biurokratinėms mašinoms, bet, pirmiausia, kaip žmonėms.
Lietuvių tautai ne kartą teko atlaikyti išbandymą, kai dalis tautos prisitaiko, o daliai tenka kovoti už visus. Tokia buvo jų auka. Niekas nesikeičia ir dabar. Todėl šis prie Ukmergės turgaus stovintis akmuo – kankinystės, kapo, o galiausiai ir atminties simbolis. Mūsų visų kolektyvinės atminties. Suprantu, kad kartais patogiau daugelį dalykų „pamiršti“ ar apsimesti, kad nieko blogo nenutiks, jei kažką „šiek tiek“ pakeisime. Visgi kiekvienam valdininkui siūlyčiau pagalvoti, ar jie sutiktų bendram labui perstumti savo artimųjų kapus. Manau, atsakymas yra akivaizdus.
Rima Aukštuolytė
vilkmerge.lt archyvo nuotr.
