Ukmergės miškų urėdija inventorizavo visus nykstančius saugomų paukščių lizdus, o ieškodama jų naujų bei kitų saugomų gamtos vertybių – kirtimams rengiamas biržes.
Šį darbą Ukmergės miškų urėdija, pirmoji šalyje, atliko pirmą kartą.
„Įstatymas mus, miškininkus, įpareigoja saugoti tuos paukščių lizdus, kurie yra įtraukti į miškotvarkos projektus. Tačiau jie sukurti prieš keletą metų, o gamtoje viskas keičiasi. Vieni lizdai sunyksta, atsiranda kiti, kitose vietose, todėl jų koordinates būtina nuolat tikslinti“,- paaiškino Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis, kodėl urėdija ėmėsi tokios iniciatyvos.
Saugomų paukščių nykstančių lizdų bei miško biržių inventorizaciją atliko šalyje žinomas biologas, ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktaras Darius Stončius.
Praeitą savaitę urėdijai jis pateikė išsamią savo darbų ataskaitą.
Ištyrė per 500 ha miškų
Kaip praeitą pirmadienį susirinkusiems urėdijos bei girininkijų darbuotojams papasakojo dr. D. Stončius, jis ištyrė daugiau nei 500 ha urėdijos miškų: 354 ha tikrindamas nykstančių į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų paukščių lizdus ir 149 ha ieškodamas jų naujų bei kitų saugomų gamtos vertybių kitiems metams numatytose kirtimų biržėse.
Saugomų paukščių lizdus jis tikrino tik tuos, kuriuos, kaip nykstančius, jam nurodė girininkijos.
Nuolat miškuose besilankantys girininkai, jų pavaduotojai ir eiguliai pastebėjo, kad kai kurie lizdai jau baigia suirti, į juos neužsuka ir neperi joks paukštis. Tokių lizdų, girininkijos darbuotojų teigimu, susidarė 34 bei viena – Deltuvos girininkijoje buvusi tetervinų perimvietė. Pasak šios girininkijos girininko Laimio Striukio, Vitynės miškas, kur jie keldavo vestuves, labai pasikeitė. Anksčiau jame augo uosiai, tačiau per džiūtį teko juos iškirsti sanitariniais kirtimais. „Tetervinai niekur nedingo, mažus tetervinukus mačiau netoli Lokėnų, kitose pamiškėse, bet prie Vitynės jų tikrai nėra“,- tikino girininkas.
Tačiau ir tetervinų perimvietė Vitynės miške, kaip ir kitose girininkijose pastebėti negyvenami lizdai tebėra miškotvarkos medžiagoje, todėl darbus miške atliekantys miškininkai privalo juos saugoti. Aplink saugomų paukščių lizdus, priklausomai nuo paukščių rūšies, yra numatytos nuo 100 iki 200 metrų spindulio apsaugos zonos, kuriose negalimi jokie miško kirtimai, jokie miško darbai.
„Jeigu iš tiesų lizdas jau sunykęs, tai ką mes saugome?“- Ukmergės miškų urėdas V. Kraujalis nusprendė patikrinti tokius, nemažai abejonių keliančius lizdus.
Kartu žinomą gamtosaugininką D.Stončių jis paprašė ištirti ir kitiems metams projektuojamas kirtimo biržes, ar jose ir šalia jų nėra naujų lizdų ar kitų saugotinų gamtos vertybių..
Kasmet Ukmergės miškų urėdija pagrindiniais kirtimais kerta apie 500 ha miškų. Viso tokio ploto vienu kartu neįžvalgysi, tad tyrimui buvo pasirinktos keturiose girininkijose projektuojamos biržės – Giedraičių, Kernavės, Šešuolėlių ir Žaliosios.
Klaidino neteisingos koordinatės
Surasti problemišką lizdą, kaip prisipažino dr. D.Stončius, lengva nebuvo. Ne tik todėl, kad kai kurie jų buvo jau nugarmėję su visu medžiu ir kad paukštis savo namus moka paslėpti, bet ir todėl, kad tikrosios jų koordinatės labai skyrėsi nuo tų, kurios buvo pateiktos miškotvarkos projektuose. „Kai kur paklaidos siekė 60 -70 metrų“,- sakė inventorizaciją atlikęs dr. D.Stončius.
Tokių lizdų, kurių koordinačių paklaida siekė daugiau nei 30 metrų, tai yra, 10 kartų daugiau nei leistina, jo teigimu, buvo net 40 procentų visų tirtų lizdų.
Štai Balelių girininkijos Garbėnų miške buvusio suopio lizdo vieta buvo už 60 metrų nuo tos vietos, kurios koordinates nurodė rmiškotvarkos projektas. „Tai buvo vienintelis lizdas, kurio neradau medžiams dar nesulapojus, o radau jį, kai medžiai jau buvo su lapais“,- pasakojo lizdų ieškojęs aplinkosaugininkas.
Kai kuriuos juos jis rado net kituose sklypuose ar net kvartaluose. „Siesikų girininkijoje, Gružų miške lizdą radau visai kitame kvartale, nei jis buvo nurodytas“,- tvirtino jis.
D.Stončiaus duomenimis, neteisingai pažymėta buvo net 40 procentų lizdų.
Tikrino po du kartus
Tačiau nepaisant sunkumų, visus lizdus jis patikrino po du kartus: pirmą – balandžio mėnesį, kai medžiai dar buvo be lapų, antrą – birželio – liepos – paukščių veisimosi mėnesiais.
Gamtos žinovas stengėsi nustatyti ne tik tai, ar lizdas paukščiui nebetinkamas, ar jis yra jo nelankomas, bet ir ar jis niekada nebus lankomas.
Būta įvairių – net kuriozinių atvejų.
Gamtininkas pasakojo, kaip jis kelias dienas Taujėnų girininkijoje, Juodvisinės miške, ieškojo juodojo gandro lizdo. Nurodytame sklype išžvalgė visus medžius, tačiau lizdo nematė nė žymės. Tuomet paukščių žinovas į pagalbą pasikvietė eigulį ir sako supratęs, kodėl vienas jis nerado saugotino lizdo. Jis buvo išvirtęs su visu medžiu.
O Siesikų girininkijoje Siesikų miške lizdų tikrintojo laukė siurprizas. Ne tik jo, bet ir girininko su eiguliu. Rudenį, matė jie, juodojo gandro lizdas iškrito iš medžio. O pavasarį jame vėl cypsėjo gandriukai. „Kartais lizdo išbyrėjimas paukščiui ne kliūtis perėti – jie susineša naują“,- pastebėjo paukščių žinovas.
Bet jis sako, nustebo, kad į nykstančių lizdų sąrašą buvo įtrauktas ir Giedraičių girininkijos Jonių miške esantis juodojo gandro lizdas. Dar pernai jis buvo užimtas, o šįmet – juodajame sąraše? „Kas galėjo nutikti?“- pats savęs klausė lizdų ieškotojas. Betyrinėdamas aplinką, už 73 metrų jis pastebėjo naują lizdą. Jame taip pat perėjo juodieji gandrai. Lizde galvas kėlė trys jaunikliai. Vadinasi, tie patys gandrai greta susinešė naują lizdą, tad seną apleido.
Tačiau gamtininkas urėdijai rekomendavo saugoti abu lizdus. „Nesu paukščių psichologas, negaliu žinoti, kaip juodasis gandras elgsis toliau, į kurį lizdą jis nutūps kitą pavasarį, kuriame įsikurs. Gali būti, kad kitais metais jis vėl grįš į senąjį lizdą“,- paaiškino jis.
Patarė neskubėti
Paukščių žinovas urėdijai siūlė, neskubėti „nurašyti“ lizdų. „Jiems tinkamų medžių daug nėra, paukščiai lizdus sukrauna ant netvirto pagrindo, lizdai išbyra. Bet štai būna, kad rudenį lizdo nėra, o pavasarį vėl yra“,- įsitikino jis.
Ypač, anot jo, nereikia skubėti, jei paukštis kurį laiką neperi, ir lizdas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti negyvenamas.
Štai, pasak D. Stončiaus, nenustatytos rūšies paukščio lizdas Taujėnų miške jam buvo pristatytas, kaip negyvenamas. Lizdas iš tiesų iš kraštų buvo net apaugęs dilgėlėmis. Tačiau įsižiūrėjęs per žiūronus gamtosaugininkas pamatė už jų tupint suopio jauniklį. „Neturėdami žiūronų tokį lizdą tikrai „nurašytume“,- nesuklysti kolegų miškininkų prašė aplinkosaugininkas.
Ypač nereikia skubėti, patarė jis, dėl vištvanagių lizdų.
Vištvanagiai tuos pačius juos naudoja daug metų. Skirtingai nuo kitų šis plėšrūnas beveik ištįsus metus laikosi veisimosi teritorijos. Joje esantis lizdas gali būti jo neužimtas kelis metus iš eilės,
bet vištvanagis bet kada gali į jį sugrįžti. Todėl, patarė paukščių žinovas, jei netoli lizdavietės girdėti šio paukščio balsas, vertėtų ją saugoti dar bent 3 metus.
Pusę pasiūlė išbraukti
Vis dėlto biologas pasiūlė 14 iš 34 jam pateiktų lizdų iš saugotinų sąrašo išbraukti. Jie jau nebelankomi daugiau nei dešimt metų ir taip sunykę, kad – nėra abejonių – paukštis į juos negrįš. Kaip ir tetervinai į Vitynės mišką. Jame jau pasikeitusi aplinka – vietoj uosių čia auga ąžuolai ir eglės.
Kai kada paukščiai persikelia perėti į gretimus miškus, tad likęs senas jų lizdas sunyksta. Taip atsitiko Giedraičių girininkijoje, Glitiškių miške. Čia perėjęs erelis žuvininkas lizdą susinešė arčiau ežero ir pelkės – Alionių miške.
Kai kuriuos plėšriųjų paukščių lizdus užima suopiai ar kiti paukščiai.
Kitų paukščių užimtų lizdų, pasak jų tikrintojo, buvo kone trečdalis jo tikrintų lizdų.
Kitame trečdalyje lizdų paukščiai sėkmingai peri arba yra tikimybė, jog kada nors dar perės. Tad juos, gamtininkas patarė, stebėti dar kokius 3 ar net 5 metus.
Pastebėjo ir naujų lizdų
Ieškodamas nykstančių lizdų D.Sončius užtiko ir naujų lizdų.
Pavyzdžiui, Žaliosios girininkijoje ieškant juodojo gandro lizdo, buvo rastas naujas vištvanagio lizdas. „Girininkui tai nebuvo naujiena, jis jau žinojo naują gyventoją ir jo lizdą“,- tvirtino D.Stončius.
Iš viso sunykusių lizdaviečių patikrinimo metu buvo rasti 9 nauji plėšriųjų paukščių lizdai: 1 vištvanagio (Žaliosios girininkijoje), 1 mažojo erelio rėksnio ( Kernavės girininkijoje), 1 juodojo gandro (Giedraičių girininkijoje), 3 suopio (Čiobiškio, Šešuolių ir Siesikų girininkijose) bei 3 nenustatytos paukščių rūšies ( 2 Želvos ir 1 Kernavės girininkijose) lizdai.
Dar 8 nauji lizdai buvo rasti inventorizuojant projektuojamas pagrindinio naudojimo biržes: 3 mažojo erelio rėksnio (Giedraičių, Šešuolėlių ir Žaliosios girininkijose), 2 suopio (Kernavės ir Šešuolėlių girininkijose) bei 3 nenustatytos paukščio rūšies (2 Giedraičių ir 1 Kernavės girininkijose) lizdai.
Surado saugomų augalų
Inventorizuodamas projektuojamas biržes biologas dar surado 7 saugomų augalų rūšių augavietes. Tai – stačiojo atgirio, plačiosios platužės, žalsvosios kežytės, ąžuolinio skylenio, plunksninės pliusnės, paprastosios plojenės, skaisčiosios raudonpintės augavietės.
Statusis atgiris bei plačioji platužė yra Raudonosios knygos augalai, bet jie ne tik miškininkams – dažnam miško lankytojui yra pažįstami. Ukmergės miškų urėdijos miškuose yra ne viena jų augavietė, be to, šie augalai saugomi jau ne vienerius metus. Kas kita žalsvoji kežytė, ąžuolinis skylenis, plunksninė pliusnė ar paprastoji plojenė.
Tai – taip pat Raudonosios knygos augalai, retos ant gyvų medžių augančios samanos ir kerpės.
Ukmergės miškų urėdijos miškuose, dr. D.Stončiaus pastebėjimu, jos nėra didelė retenybė, tačiau kitur Lietuvoje jų randama labai nedaug. Pavyzdžiui, žalsvosios kežytės, kuri auga ant plačialapių medžių – klevų, ąžuolų, drebulių, liepų, net lazdynų kamienų, jo tvirtinimu, Lietuvos tėra 30 radaviečių. O ąžuolinio skylenio žinoma tik 19 radaviečių.
Visos samanos ir kerpės įprastai būna išskirtinio grožio – tarsi šerkšno raštai ant medžių kamienų.
Ypatingai puošni paprastoji plojenė. Skaisčiai žaliais patiesalais, kartais pavieniais lopinėliais gludi ji prie drebulių, ąžuolų, liepų, uosių, guobų net beržų kamienų. „Niekur nesu matęs, kad plojenė augtų ant beržų, bet čia ji auga ir ant jų“,- žavėjosi saugomos kerpsamanės populiacijos gausumu D. Stončius.
O skaisčioji raudonpintė – oranžinis grybas, augantis ant negyvos ir gerokai jau patręšusios eglės kamieno.
Daugiausia saugomų samanų, kerpių, kerpsamanių ir grybų radaviečių buvo rasta Šešuolėlių girininkijos miškuose – net 16, mažiausia – Žaliosios girininkijoje – nerasta jų nė vienos. „Žaliosios girininkijoje auga pušynai, o jie – skurdžiausia ekosistemos dalis“,- paaiškino ekologijos ir aplinkotyros specialistas.
Pasitarė dėl ūkininkavimo
Susipažinę su dr. D.Stončiaus darbo atskaita, urėdijos darbuotojai aplankė gausiausias saugomų augalų populiacijas turinčius Šešuolėlių girininkijos Širvintų bei Girelės miškus. Čia jie galėjo ne tik pamatyti išskirtines samanas ir kerpes, jas atpažinti, bet ir pasitarti, kaip ūkininkauti, kad būtų, kaip sakoma, ir avis sveika, ir vilkas sotus. Tai yra, kad būtų išsaugota saugotina rūšis ir labai nesumažėtų šiose biržėse planuota nauda urėdijai.
Sutarta, jog ten, kur yra gausios šių augalų populiacijos, miškas bus kertamas ne plynai, o atvejiniais bei atrankiniais kirtimais.
„Svarbu, kad būtų išsaugota kuo daugiau plačialapių medžių, ant kurių auga šie augalai, kad jie nebūtų iškirsti vienu ypu“,- patarė saugotinus augalus atradęs gamtosaugininkas.
Mat, anot jo, samanos ir kerpsamanės dauginasi sporomis bei vegetatyvinėmis atplaišomis, kurias išnešioja vėjas. Jei jos turės kur nutūpti, samanos neišnyks.
Taip pat, jo manymu, reikėtų išlaikyti esamą miško rėžimą – drėgmę ir pavėsį, nes, pavyzdžiui, plunksninė pliusnė saulėje paprasčiausia sudžiūsta.
O jei norime matyti ryškiai oranžinį grybą – skaisčiąją raudonpintę, miške, jo manymu, reikėtų palikti daugiau eglių virtuolių.
Kreipsis į Valstybinę miškų tarnybą
„Džiugu, kad mūsų miškuose auga tiek išskirtinių augalų“,- jokio nerimo tai nekėlė Ukmergės miškų urėdui V. Kraujaliui.
Pasak jo, protingai ūkininkaujant, nėra jokių sunkumų juos saugojant. Tačiau saugoti reikia ne dėl kokio „paukščiuko“. „Jeigu lizdo jau seniai nebėra, ką mes saugome: nykstantį paukštį ar sunykusį jo lizdą?“- retoriškai klausė urėdas.
Urėdija, pareiškė jis, ketina kreiptis į Valstybinę miškų tarnybą (VMT) bei Valstybinį miškotvarkos institutą, kad sunykę lizdai iš jų duomenų registro būtų išbraukti, o nauji į jį įtraukti. Taip pat urėdija šių institucijų prašys patikslinti lizdų koordinates, kad galima būtų nustatyti tikslias reikiamas paukščių lizdų apsaugos zonas.
Saugo 68 lizdavietes
Iš viso Ukmergės miškų urėdija šiandien saugo 68 į Raudonąją knygą įrašytų paukščių rūšių lizdaviečių.
Taip pat saugomos 16 perimviečių.
Dėl retų ir saugomų paukščių perimviečių dalis urėdijos miškų – 6351 ha jų įtraukti į Taujėnų -Užulėnio biosferos poligoną – paukščių apsaugai svarbią teritoriją.
Joje keliami ypatingi ūkininkavimo reikalavimai. Čia ne tik negalimi jokie kirtimai paukščių lizdų apsaugos zonose, bet jų perėjimo bei vados auginimo metu – nuo kovo 1 iki rugpjūčio 1 dienos ūkinė veikla ribojama visuose poligono miškuose.
Ukmergės miškų urėdijos informacija
ukmu.lt
