Ak, tas svaiginantis pavasaris. Karštas saulės spindulys bučiuoja šaltas žemės lūpas. Parskridęs pavasario pranašas vyturys, virš gimtųjų arimų skardena. Žibuoklės atmerkia akis plačiai ir pravirksta baltaskariai beržai. Bundanti gamta keri ir kviečia mus mėgautis, šypsotis. Parskridusi pempė ant pliko dirvono klykia, praneša mums džiugią žinią. Jog prieš 65 – rius metus, gandras atnešė kovo mėnesį 20 dieną, Zitą Vareikytę – Bakienę, į Ukmergės rajoną, Dukstynos kaimą. Beje, kovo 19 yra Pempės diena ir Šv. Juozapynės. Mat anais laikais vaikus atnešdavo gandrai arba kopūstuose rasdavo. Prie kaimo sodybų įrengdavo didžiulį gandralizdį gandrui apsistoti. Šiais laikais vaikai gimsta. Tik viena maža problemėlė, Ukmergės rajono ligoninėje uždarytas gimdymo skyrius. Štai todėl ir gimstamumas rajone sumažėjo.
Zita augo gausioje penkių vaikų šeimoje. Ji šeimoje jauniausia – tėvelių užvadėlė, pagrandukė. Kaip pasakojo Zitos sesuo Janina Vaičiūnienė, kad tėveliai labai norėjo sūnaus. Nenuostabu, kad kartais norai viršija galimybes. Na, yra kaip yra. To juk nepasirinksi, ne viskas nuo tėvelių priklauso – tai Dievo valia. Zita lankė Ukmergės Gudaičio Guzevičiaus vidurinę mokyklą {dabar Antano Smetonos gimnazija}. Po mokyklos įstojo mokytis neakivaizdiniu būdu į Kauno technologijos technikumą, prekių žinovės specialybės. Kadangi augo gausioje šeimoje, jauna mergina nenorėjo būti priklausoma nuo tėvelių, todėl mokėsi ir dirbo Ukmergės bazės sandėliuose. Baigusi studijas taip ir pasiliko dirbti Ukmergėje. Nepanoro niekur toli nuo gimtinės ištakų išvykti. Čia žinai kiekvieną gimtojo miesto kertelę, smagiai leidi laiką po darbų draugų kompanijoje, visuomet reikalui esant gali padėti namų ruošoj tėveliams. Juk savame krašte ir tvoros žydi.
Laikas nepastebimai bėga nestovi vietoje. Mainosi metų laikai, puošiasi Ukmergės miestas, keičiamės ir mes visi. Bręstam, tobulėjam, gyvenimas įgyja naujų spalvų, keičiasi norai, pomėgiai, draugai, mūsų veidai. Ištekėjo Zitos sesė Janina. Zita sesers vestuvėse buvo pamergė. Nuo tos dienos, kai buvo poroj su pabroliu Vaclovu Baku, susipažinę jiedu pradėjo draugauti. Vieną dieną sužvengė širmi žirgeliai ir Dukstynos kaime Zitos tėvelių sodyboje. Taip po trijų metų draugystės, 1978 metais Zita ištekėjo. Janina juokauja, kad Zita kartais supykusi sako: „taigi čia tu man jį pripiršai“. Tačiau nuo likimo nepabėgsi. Bet, kad ir gudrus jaunikis buvo, po vestuvių žmoną parsivežė į Vidiškių miestelį, pas savo tėvukus. Įdomu ar labai karti buvo marčios duona? Tiktai nėra kaip klausti. Jaunavedžiai pas Vaclovo tėvus Vidiškiuose gyveno apie pusę metų. Kadangi Zitos vyras dirbo AB „Ukmergės melioracija“ įmonėje, naujai pastatytame keturaukščiame name, jauna šeima Šventupėje gavo butą. Jame pragyveno 12 metų. Šventupėje gyvendami abu jauni, energingi žmonės kaip išmanydami, suko savo lizdą. Patys statėsi savo šeimai išsvajotus namus. Nebenorėjo jie tame „inkiliuke“ gyventi, svajojo apie atskirą kiemą, bei erdvų namą. Ir pagaliau po didelių pastangų, darbų ir rūpesčių,1993 metais, šeima įsikūrė savo prakaituotais delnais išpuoselėtame name Šventupėje. Kaip sakoma visur gerai, bet namie geriausia. Kuomet nesi nuo nieko priklausomas ir turi nuosavą privačią teritoriją. Po kurio laiko šeima įsigijo automobilį. Zita ir pati vairuoja. Šventupėje pradėjo krykštauti judviejų vaikai. Gimė sūnelis Marius, o vėliau ir Gražvydas. Vaikai lankė Šventupės darželį, toliau Vidiškių vidurinę mokyklą. Savaime kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip ir pas juos buvo visko: karčių ašarų, bemiegių naktų, kai sirgdavo arba užsigaudavo vaikai. Tačiau Zita optimistė, berniukai tvirtesni ir judresni už mergaites. Tad, kol „ženysis“ viskas sugis.
Žmogaus gyvenimas jis pilnas netikėtumų. Dėlto gyvenimas ir yra žavus, kad niekada nežinai kas bus rytoj. Zitai teko dirbti ir Ukmergės Vartotojų Kooperatyve. Tačiau nutiko tai, ko net nesapnavo. Teko palikti darbą ir atsivežus pas save namo, slaugyti mamą. Vaikai vienas po kito paliko gimtuosius namus. Kuria savo gyvenimą atskirai. Zitos sūnus Marius, šiuo metu gyvena Vokietijoje. Sukūręs šeimą. Turi sūnų Dovydą. Anūkui jau 18 metų. Sūnus Gražvydas gyvena Anglijoje. Vedęs. Vaikučių kol kas neturi, o taip norisi anūkų. Bet juk viskas savo laiku. Zita juokauja: „mums su Vaclovu dabar antra jaunystė, juk likome dviese, nors vaikai ir anūkas aplanko, tačiau jie kaip svečiai. Retkarčiais būna, jog dideliuose namuose vienas kito neberandam. Čia labai trūksta anūkų klegesio. Kartais girdisi net kaip musė skrenda.“
Janina mums prasitarė, kad Zita turi kulinarinį pomėgį. Ji kepa tortus, skruzdėlynus, grybukus, pyragus, bei kitokius skanėstus. Čia visų jų neišvardinsi, taipogi gamina ir iš mėsos produktų. Matyt taip ir užkariavo savo vyro Vaclovo širdį per skrandį. Juk vyrai mėgsta skaniai pavalgyti. Sykį aš taip it juokais paklausiau Zitos kokią ji turi svajonę? O jinai man tiesiai šviesiai: „norėčiau, kad jaunystė sugrįžtu“. Na, Zitut, pirma jaunystė tai tikrai negrįš, tu tą puikiai žinai. Kad ir kaip bešauksi ar rymosi ant Šventosios upės kranto. O antra jaunystė pati sakei, kad atėjo. Todėl džiaukitės abudu gyvenimu, prašyk Dievo sveikatos, palaimos ir taikos mūsų padangėje. Kada žmogus sveikas, jis yra laimingas ir turtingas.
Sakoma, kad su saule amžinai negyvensim. Tą žino visi. Tačiau ta saulė kartais kai kam ima ir užgesta per anksti. Iš gausios Vareikių šeimynos liko tik trise. Trys seserys: Janina, Irena ir Zita. Jos sesuo Irena gyvena Deltuvoje ir ten gieda Švč. Trejybės bažnyčios chore. Zita, kaip ir jos sesė Janina, kartu su mumis gieda Vidiškių parapijos Švč. Trejybės bažnyčios chore. Nuo Užgavėnių, kovo 4 dienos, prasidėjo Gavėnios laikotarpis, kuris tesis iki Šv. Velykų. Choristai bažnyčioje kiekvieną sekmadienį prieš Šv. Mišias einame ir giedame Kryžiaus kelią. Mes choristai ir vargonininkė Milda Dunčienė, sveikiname Zitą Bakienę su 65 – kerių metų Jubiliejumi, kuris trumpam sustojo prie Zitos vartų. Toks prasmingas, žavingas ir gražus. Pažadėjęs ateiti daugelį kartų į skubančius Josios metus. Ir skiriame Jai šią progą iš visos širdies šiuos žodžius:
Zitute,
„Negrįžta valandėlė nei viena, Ir nei minutei metai nesustoja.
Mokėki džiaugtis kiekviena diena, Kurią gyvenimas Tau dovanoja.
Gražiausių metų leisk Tau palinkėti, Lai niekados širdy nebus rudens,
O metai, vien laimingi ir saulėti, Gėriu ir viltimi rusens.
Tegul sveikatos ir kantrybės, šuliniai nesenka,
Tegul naujų idėjų ir džiaugsmo visada pakanka.“
Genoefa Povilavičienė
Nuotraukos Mildos Dunčienės ir Genoefos Povilavičienės
