Trumpiausią metų naktį Laumėnų kaimo bendruomenė ir jos svečiai pasitiko su dideliu džiaugsmu – į Joninių šventę susirinko gausiai ir su šypsenomis veiduose. Šventė Laumėnuose prasidėjo nuo sveikinimo žodžio: visi pasveikino šventėje dalyvavusią Janiną, o vėliau ir Rasas, kurių vardu ši šventė taip pat neretai vadinama. Vakaro vedėja Lina visiems papasakojo, kokių stebuklingų galių, remiantis lietuvių liaudies išmintimi, turi Joninių nakties rasa. Rasoms ir Janinai ant kaklo buvo užkabinti gėlėmis puošti ąžuolo vainikai.
Vainikai tapo svarbiu šventės akcentu. Juk Joninės dar vadinamos Kupolinėmis, o kupoliavimas – tai žolynų rinkimas. Taigi Laumėnų kaime surengtoje Joninių šventėje vyko ir gražiausio vainiko pynimo konkursas. O vėliau visos netekėjusios damos buvo pakviestos išbandyti vieno Kupolinių burto – nugara atsistoti prie medžio ir per galvą mesti vainiką, kad jis užsikabintų ant šakos. Sakoma, kad per kiek kartų vainikas užsikabina, per tiek metų mergina ištekės.
Taip pat daug energijos iš šventės dalyvių pareikalavusi, bet ir tiek pat atradimo džiaugsmo dovanojusi užduotis – tai paparčio žiedo ieškojimas. Sakoma, kad paparčio žiedas Joninių naktį žydi tik vieną akimirką ir jį saugančios piktosios dvasios, todėl šį atrasti be galo sunku. Laumėnų kaimo bendruomenės nariai ir šventės svečiai paparčio žiedo ieškojo komandomis. Iki kol pasiekė tikslą, pastarieji dar turėjo daug nuveikti – komandos ne tik vieną po kitos turėjo atrasti skirtingas Laumėnų kaimo vietas, bet ir šifruoti su Joninių švente susijusius žodžius, juos perduoti šventės rengėjams. Stebuklingo žiedo paieškos tapo smagia ir azartiška rungtimi. O laimėjusi komanda galėjo mėgautis tikru atradimo džiaugsmu.
Paparčio žiedo ieškojimu Joninės Laumėnuose nesibaigė. Dar ilgai šventės dalyviai šoko ir dainavo, žaidė žaidimus ir bendravo, džiaugėsi sutikę seniai matytus. Apie vidurnaktį visi suskubo stebėti didžiulio Joninių laužo. Vienas iš Joninių šventės papročių – deginti laužus, kad jie šviestų, kol patekės saulė, ir būtų matyti iš toli, juos įkurti kuo aukštesnius, kad didesnį plotą apšviestų ir taip laukus apsaugotų nuo piktųjų dvasių. Toks laužas degė ir Laumėnuose. Šventės dalyviai prie jo vieningai dainavo „Buvo naktys švento Jono“. Vėliau visi suskubo plukdyti vainikų vandenyje. Dar ilgai nuo Laumėnų kaimo tvenkinio sklido žvakučių šviesa, o dalyvavusieji šventėje dar džiaugėsi vienas kito kompanija, dainomis ir šokiais.
Laumėnų kaimo bendruomenės pirmininkė Regina Bružienė nuoširdžiai dėkojo visiems, padėjusiems surengti šią šventę, ne tik finansiškai, bet ir savo darbu bei palaikymu prisidėjusiems prie smagios Joninių nakties kūrimo, taip pat dėkojo visiems, kurie dalyvavo šventėje. Džiugu, kad Laumėnų kaimo bendruomenė vėl telkiasi į didelį ir gražų būrį gyvenimo džiaugsmu besidalijančių žmonių. Visiems gera po didelių, kaip juos vadino Kristijonas Donelaitis, „vasaros darbų“ šiek tiek sustoti ir pasidžiaugti buvimu vienas šalia kito.
Laumėnų kaimo bendruomenės narė Justina Bružaitė
Justinos Bružaitės ir Kęsto Jarmalavičiaus nuotr.
