Civilinės metrikacijos skyriuje (dabar – savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyrius) saugoma knyga, kurioje išsamiai aprašyta skyriaus istorija. Iki Lietuvos okupacijos santuokas, gimimus ir mirtis registruodavo bažnyčia. Tik 1940 metais sovietų valdžia pradėjo skyriaus kūrimą. Knygoje pateikiami duomenys apie Ukmergės rajono gyventojų santuokas, skyrybas, gimimus ir mirtis nuo XX amžiaus 4-ojo iki 9-ojo dešimtmečio. Šiame straipsnyje pateikiama informacija apie skyrių r jo veiklą.
Apie pirmąsias skyriaus patalpas duomenų knygoje nėra, aišku tik, kad skyrius nuo įsikūrimo buvo mėtomas iš vietos į vietą. Žinoma, kad 1947 metais skyrius dirbo patalpose Vytauto gatvės 8 name. Vėliau jis įsikuria adresu Kauno g. 2, vėliau perkeliamas į Vykdomojo komiteto rūmus.
1972 metais nutarta Civilinės metrikacijos skyrių įkurti bažnyčios pastate miesto centre. Bažnyčios rekonstrukcijos projekto autorė – Kauno miesto projektavimo instituto architektė A. Tamulevičienė. Darbus atliko Ukmergės kilnojamoji mechanizuota kolona (darbų vykdytojas Arūnas Tamašauskas) ir Paminklų konservavimo institutas.
Skyrius, maždaug iki 1950 metų, užimdavo tik vieną, barjeru perskirtą kambarį. Vienoje barjero pusėje stovėdavo stalas ir porą kėdžių darbuotojams, kitoje – stovėdavo interesantai, registruojantys santuoką, gimimą, mirimą, tvarkantys kitus reikalus. Jiems čia nebūdavo net kur atsisėsti. Darbuotoja ant barjero surašydavo reikiamą dokumentą, pirštu parodydavo kur pasirašyti ir ceremonija baigta. Jaunavedžiams net rankos niekas nepaspausdavo. Patys jaunavedžiai tuoktis ateidavo kasdieniškai apsirengę, ceremonijos metu dažnas net kepurės nenusikeldavo. Sužinoję, kad bus reikalingas liudininkas, kai kada jį pasikviesdavo tiesiai iš gatvės. Pasitaikydavo, kad liudininku pabūdavo ir visai nepažįstamas žmogus. Vardynų (iškilmingo vardo suteikimo vaikui) tuomet niekas neorganizuodavo.
Pasak duomenų, tik 1954 metais įvyko iškilminga santuokos ceremonija. Jaunoji tuomet į skyrių atėjo baltai pasipuošusi, su puokšte gėlių, jaunuosius atlydėjo fotografas. Buvo net keli liudininkai.
Palaipsniui kito skyriaus materialinė bazė.1959 metais buvo įsigyta magnetola, plokštelės. Todėl, registruojant santuoką ar vardynų metu, jau grodavo tai progai tinkama muzika. Vėliau pradėta samdyti muzikantus. Jiems išlaikyti buvo renkama rinkliava – kas kiek norėdavo, tiek ir duodavo. Vėliau už muziką įvestas nustatytas mokestis – 3 rubliai. Kiek surenkama pinigų, registruodavo specialiame žurnale.
1961 metų pabaigoje Vykdomasis komitetas rekomendavo, kad, esant susituokiančiųjų pageidavimui, registruoti santuoką dalyvautų kaimo kapela ar orkestras. Už orkestro ar kapelos dalyvavimą turėjo susimokėti patys susituokiantieji. Tik buvo nurodyta, kad ši suma neturi viršyti 5 rublių. Palaipsniui, buvo išleista dar keletas nutarimų, kuriais buvo gerinama materialinė Civilinės metrikacijos skyriaus būklė.
1978 metų vasario 15 dieną Vykdomasis komitetas už iškilmingą santuokos registravimą nustato 7 rublių, už vardynų – 5 rublių mokestį. Bet šie įkainiai gyvavo neilgai. Tų pačių metų balandžio 5 dieną nustatomos kainos, galiojusios visoje Lietuvoje – už santuoką – 6,50, už vardynas – 3 rubliai. Šios kainos įsigaliojo, remiantis tarifais, nustatytais Kainų komiteto prie LTSR Ministrų tarybos. Iki 1979 metų skyriuje grojo Muzikos mokyklos instrumentinis ansamblis.
1978 metų viduryje kiekvienam jaunavedžiui pradedama mokėti 35 rublių kompensacija už žiedus. Po pusmečio, 1979 metų sausio mėnesį ši kompensacija išaugo iki 70 rublių. Nuo 1970 metų vidurio susirūpinta jaunavedžių sveikata – pradėta siūlyti besituokiančioms poroms pasitikrinti sveikatą. Apie įvairius vieno iš jaunavedžių negalavimus gydytojai privalėjo pranešti kitam. Bet šis pasiūlymas tiko ne visiems besituokiantiems. 1979 metais sveikatą pasitikrino 90,5 procentai porų, 1980 metais – 91 procentas.
Sovietinėje sistemoje buvo kalbama, kad diegiamos ir vystomos liaudies tradicijos, šis darbas buvo užkraunamas ir Civilinės metrikacijos skyriui. Buvo siekiama, kad visos sutuoktuvės, vardynos būtų atliekamos su civilinėmis apeigomis. Todėl skyriaus darbuotojai pravesdavo pokalbius su naujagimių tėvais. Kiekvieno mėnesio paskutinį trečiadienį skaitytos paskaitos, kurias klausydavo apie 93 procentai būsimųjų sutuoktinių.
Bet „liaudies tradicijų“ diegimas ne visada pasiteisindavo. 1980 metais 97 procentai santuokų sudaryta su civilinėmis apeigomis, 76,5 procentams naujagimių organizuotos vardynos. Bet vien civilinėmis apeigomis pasitenkindavo ne visi. 27 procentai santuokų ir 31 procentas vardynų buvo pakartotos su bažnytinėmis apeigomis.
Skyriuje saugomoje knygoje teigiama, kad 1979 metų surašymo duomenimis rajone gyveno 53 130 gyventojų, mieste – 26 996. 1981 metų sausio 1 dieną rajone gyveno apie 53 200 žmonių, mieste – 27 700.
Arvydas Pėšina
vilkmerge.lt archyvo nuotr.
