Profesinės mokyklos slenkstį Nerijus Poliakas peržengė, dar gerai nežinodamas, kuriuo keliu eiti. „Prisipažinsiu, baigęs mokyklą, nebuvau nusprendęs, kuo noriu būti. Tuo metu specialybę rinkausi gana atsitiktinai, tačiau ilgainiui mokydamasis susipažinau su daugiau profesinėje mokykloje dėstomų įdomių sričių – ypatingai susidomėjau metalo apdirbimu,“ – pasakoja Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro absolventas, šiandien – profesijos mokytojas ir įmonės „Standa“ CNC frezavimo staklių operatorius–programuotojas N. Poliakas.
– Metalo apdirbimo staklininko profesija nebuvo Jūsų pirmasis pasirinkimas. Susidomėjimas šia sritimi gimė vėliau. Kas paskatino mokytis naujo dalyko?
– Tuo metu mokiausi Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro Transporto ir verslo skyriuje. Ten yra įrengtos įvairios dirbtuvės, jose – šaltkalvystės ir kitokia metalo apdirbimo įranga. Man buvo įdomu ir profesijos mokytojas laisvu metu mane šio bei to pamokydavo, leido išbandyti įrengimus. Savo susidomėjimo neslėpiau ir mano smalsumas buvo tik skatinamas – bebaigiant profesinę mokyklą tapau mokymo centre naujai įrengtų metalo apdirbimo dirbtuvių vedėju. Man buvo leista mokytis dirbti su moderniausia įranga, stažavausi ir perėmiau patirtį iš šios srities profesionalų. Pajutau, jog dirbti šioje srityje man be galo patinka.
Dar po metų buvau pakviestas čia dirbti mokytoju – dirbu su būsimais metalo apdirbimo staklininkais ir mechatronikais -, o taip pat iškart įstojau į kolegiją, kur greitu metu baigsiu mechaninių technologijų inžinerijos studijas. Lygiagrečiai šiuo metu dirbu ir mėgstamą darbą vienoje iš įmonių, kur esu atsakingas už detalių apdirbimo technologijos kūrimą, staklių programavimą pagal turimą apdirbimo technologiją, jų aptarnavimą ir detalių gamybą. Džiaugiuosi tuo, ką dabar darau ir judu tik pirmyn.
Labiausia mane motyvuoja galimybė nuo iki pagaminti viską savo rankomis, akivaizdžiai pamatyti darbo rezultatą, analizuoti problemas, su kuriomis susiduriu dirbdamas, ir pasidžiaugti, kai tas problemas pavyksta išspręsti. Man svarbu daryti tai, kas man patinka. Man patinka svajoti ir tas svajones įgyvendinti. Tikiu, kad ateityje turėsiu savo dirbtuves ir būsiu pats sau šeimininkas.
– Jūs – mokytojas–praktikas. Kaip darbinė patirtis įmonėje pasitarnauja mokant būsimus specialistus profesinėje mokykloje?
– Iki tol, kol nedirbau gamybos įmonėje, labiausia stengiausi išnaudoti mokykloje esamas galimybes. Mokydamasis dirbti moderniais įrengimais mokyklos dirbtuvėse negailėjau savo laiko po tiesioginio darbo ir mėgindavau pats pagaminti įdomesnę detalę, išmėginti įvairias metalo apdirbimo technologijas.
Profesinių išbandymų siekimas, noras mokytis ir tobulėti mane stumia ir jau dirbant įmonėje bei derinant savo įgautą patirtį su dėstymu profesinio mokymo centre. Manyčiau, meilė tam, ką darau, tik sustiprėjo. Jaučiu, kad mano požiūris į darbą yra kur kas brandesnis.
Neabejotinai pagerėjo pamokos kokybė, turiu kuo papildyti jos turinį. Darbinė patirtis gamyboje – faktorius, leidžiantis man jaustis tvirčiau. Juk turiu kur kas daugiau žinių ir gebėjimų organizuojant darbą su įvairiomis metalo apdirbimo staklėmis, išmanau sunkiųjų, spalvotų metalų apdirbimo subtilybes. Mano darbe natūraliai mokausi kiekvieną diena – tai neišvengiama ir būtent tai mane labiausia motyvuoja.
– Įmonėje dirbti pradėjote prieš metus. Nepaisant to profesijos mokytojo pareigų neapleidote. Kai kuriems kiltų natūralus klausimas, kodėl, juk įmonė, tikėtina, gali pasiūlyti solidesnį atlyginimą, o ir būtų galima susikoncentruoti vos į vieną veiklą. Taigi kuo brangi pedagoginė veikla?
– Pirmiausia, jaučiu įsipareigojimą ir dėkingumą. Būtent šiame profesinio mokymo centre aš pirmą kartą susipažinau su metalo apdirbimu – sritimi, kuri mane įtraukė. Kita vertus, man iš tikro patinka mokyti. Ir šis jausmas tik stiprėja – juk dabar aš galiu perduoti realioje darbo vietoje įgautą patirtį. Labai džiaugiuosi, kad galiu abiems šioms veiklos rasti laiko ir sėkmingai jas derinti.
– Apie Jus atsiliepiantys mokiniai dažnai mini ne tik patirtį, kuria su jais pasidalijate, bet ir akcentuoja, kad Jūsų pamokose tvyro pozityvi atmosfera, tad mokytis ne tik įdomu, bet ir smagu. Kaip pavyksta sukurti tokią aplinką?
– Aš tiesiog stengiuosi, kad žmonėms, esantiems šalia manęs būtų gera. Man pačiam mokytis ir dirbti sekasi kur kas geriau, kai tai darau su gera nuotaika ir pozityviais žmonėmis. Mano mokiniai – lygiai tokie pat žmonės kaip ir aš, tad draugiškas, kolegiškas santykis man yra ypatingai svarbus. Taip ir mokymosi procese: bendrauji, džiaugdamasis gyvenimu, pasitinki žmogų – mokinį – koks jis bebūtų ir iš kur jis bebūtų, su šypsena. Mokai ir parodai jam, kas ne taip, geranoriškai ir subtiliai juokaudamas.
– Jūs – profesinio mokymo centro, kuriame dirbate, absolventas. Ką žvelgdamas į praeitį prasmingiausio primenate iš savo mokymosi laikotarpio?
– Patys geriausi prisiminimai – pietų pertrauka mūsų grupės vadovės klasėje: valgydavome, juokaudavome, kalbėdavomės ir apie rimtus dalykus. Jautėme artumą, buvome drauge. Prisimenu ir savo vadovų ir mokytojų nuolatinį palaikymą. Taip dalis manęs čia ir užaugo.
– Kalbantis vis girdžiu apie nuolatinį mokymąsi ir tobulėjimą. Daugelį mūsų reikia motyvuoti, stumtelėti, kad padarytumėme pasirinkimus. Jūsų atveju, regis, veržimasis į priekį yra savaiminis. Kur to paslaptis?
– Kai nieko nedarai, nesimokai, neieškai – tiesiog gyveni pasyviai -, gresia monotonija, aptingsti, nesidžiaugi tuo, ką darai kasdien. Esu įsitikinęs, kad džiaugsmą gali patirti tik nuolat veikdamas, nerdamas į iššūkius, atlikdamas prasmingus veiksmus. Man asmeniškai patinka ieškoti sprendimų, kaip atlikti vieną ar kitą užduotį, aiškintis, kodėl taip, o ne kitaip ją įgyvendinti. Tai teikia džiaugsmo.
– Žvilgtelėkime iš šalies: profesinėje mokykloje domėjotės metalo apdirbimu, vėliau pasirinkote artimas studijas aukštojoje mokykloje, pradėjote dirbti įmonėje ir tęsiate pedagoginę veiklą. Kas vienija šią virtinę pasirinkimų – atsitiktinumas ar tikslas?
– Iš pradžių – turbūt atsitiktinumas. Tačiau to paties įsidarbinimo mokymo centre nelaikau visiškai nuo manęs nepriklausiusiu procesu. Manau, kad mokymo centro darbuotojai įžvelgė manyje potencialą, juk buvau ir esu žingeidus žmogus. O vėliau, jau dirbant mokykloje, ėmiausi visko į savo rankas.
– Ką patartumėte jauniems žmonėms, kurie dar tik galvoja apie savo profesinę ateitį?
Numoti ranka į artimųjų ar draugų patarimus nevertėtų, tačiau siūlyčiau labai gerai pamąstyti, ko pats žmogus nori. Profesinė mokykla ar universitetas, prestižinė ar ne tokia gerai apmokama profesija – tikrai ne tai apibūdina žmogų ar nulemia jo sėkmę.
Turiu pažįstamą, kuris savo darbines veiklas keitė turbūt keliolika kartų. Po daugelio sričių, kartais radikaliai besikeičiančių viena nuo kitos, išbandymo, jis pagaliau rado sau labai patinkantį darbą, džiaugiasi solidžiu atlyginimu ir galimybe dirbti patogiu laiku. Tad patarčiau išmėginti kuo daugiau skirtingų krypčių, patikrinti save. Lygiai taip pasisekė ir man – aš esu laimingas žmogus.
Justinos Balsės nuotr.
