Alkoholizmas – klastinga, lėtinė, progresuojanti ir potencialiai mirtina liga. Ji naikina ir fizinę, ir psichologinę sveikatą, griauna gyvenimus, skausmingai ardydama socialinius santykius ir kartu žeisdama artimus žmones – sutuoktinius, vaikus, tėvus…
Savo istorijomis pasidalijo du Ukmergės gyventojai. Jų noras – perduoti žinią ir paliudyti, kad alkoholikas gali gyventi be alkoholio.
Alvydas sprendimą gydytis priėmė būdamas 40-ties metų. Daugiau nei pusė savo gyvenimo jis gėrė, tačiau tai nesutrukdė sukurti šeimą, susilaukti dviejų vaikų. Laimė, į alkoholizmo liūną, kuriame pats murkdėsi du dešimtmečius, neįtraukė žmonos.
„Būdamas 25-erių aš jau gerdavau kasdien. Buvo nesvarbu, koks alkoholis: alus, sidras, vynas, degtinė – viskas tiko. Tik odekolono ir skiediklių negėriau… Koks būdavo mano rytas? Pabundu ir iškarto vienintelė mintis – kur gauti išgert? Tada tapdavau irzlus, piktas, skaudėdavo galvą… Man visai nerūpėjo, ar yra šaldytuve valgyt, ar vaikai turės kuo apsirengt… Būdavo maistui pinigų trūksta, tačiau išgėrimui visada jų surasdavau“, – pasakoja ukmergiškis, prisimindamas dienas, kurios pačiam dabar atgrasios. Pabusdavo prisišlapinęs, prasmirdęs, be nuovokos… Žmona ir vaikai prašydavo nustoti gert, tačiau šiam žingsniui reikėjo laiko.
„Prisimenu paskutinį kartą… Praėjusių metų birželio 16 d. atėjo naktį draugas ir pakvietė išgert. Išgėriau vieną taurelę – supykino, antrą – dar blogiau pasidarė… Pradėjau pats galvoti, kad man jau gana. Socialinė darbuotoja ir žmona vis ragino užsikoduot. Ši pagalba buvo nemokama ir aš ryžausi. Pažadėjau vaikams, kad daugiau niekada negersiu.
Porą savaičių išbuvau negėręs ir liepos 4 d. mane užkodavo. Štai daugiau nei metai aš nebegeriu, nors kodas jau seniai pasibaigęs. Svarbiausia, kad alkoholio visai nenoriu. Susitinku savo praeities draugus, pasikalbu, tačiau su jais nebūnu, jie geria toliau… Dabar jau visi žino, kad aš nebegeriu, todėl man nesiūlo. Mano gyvenimas visiškai pasikeitė – namuose ramybė, mums visko užtenka, turiu darbą ir pagliau matau, kaip prabėga diena, matau saulę… Labai džiaugiuosi, kad mane palaiko žmona ir vaikai. Lankau anoniminių alkoholikų susitikimus, juose randu ramybę, sustiprinu savo įsitikinimą, kad elgiuosi teisingai. Yra žmonių, kurie nebegeria 18-20 metų, jie duoda gerų patarimų“, – pasakojo Alvydas. Anot jo, „kodas veikia“ tik tuomet, kai pats priimi sprendimą – „daugiau nė lašo!“.
38-erių Daivos istorija persmelkta kančia. Į alkoholio spąstus ji įkliuvo dar visai jaunutė. „Mūsų šeimoje alkoholis liejosi laisvai. Tėvai patys pasigamindavo naminės, namuose dažnai būdavo svečių… Šokiai, dainos, linksmybės… Aš manydavau, kad linksmai galima gyventi tik išgėrus. Ar įsivaizduojate, kad tėvai patys vaikui duoda šampano? O man įpildavo… Nuo šešiolikos metų alkoholis tapo mano kasdienybe. Pradžioje gerdavau vakarais, dažniausiai alų… Po truputį grimzdau į bedugnę, skolindavausi pinigus, pradėjau vogti. Besilaukdama ir augindama kūdikį visai negėriau. Tačiau po kelerių metų alkoholis vėl mane pasiglemžė… Ne kartą buvau užsikodavusi, bet praeidavo kiek laiko ir aš atkrisdavau… O tie atkritimai būdavo vis sunkesni, jau negalėdavau sustoti – prablaivėdavau tik ligoninės detoksikacijos skyriuje. Tuomet apimdavo begalinė baimė, kad vėl pradėsiu gert, nenorėjau gyventi… Pats organizmas šaukėsi pagalbos. Prasidėjo kasos ir kepenų uždegimas, pagelto akys, skaudėjo skrandį…
Prieš septynis mėnesius praėjau „Minesotos“ gydymo programą (Minesota – tai įvairiapusis ir intensyvus 28 dienų stacionarinis gydymas, vienu metu nukreiptas į visus priklausomybės aspektus – fiziologinius, psichologinius, moralinius ir socialinius). Paskui dar gydžiausi Vilniaus priklausomybės ligų centre, čia aš pagaliau tikrai sau pripažinau, kad esu alkoholikė ir priėmiau sprendimą negerti visą likusį savo gyvenimą. Labai norėjau pasveikti. Mano pagrindinis motyvas buvo vaikas. Jis buvo paimtas ir patalpintas į vaikų globos namus. Aš pirmą kartą jo nemačiau pusantro mėnesio. Įtikinau jį, kad sugrįšiu, kad daugiau nebegersiu…
Dabar alkoholį išbraukiau iš savo gyvenimo, parduotuvėje alkoholio skyrius stengiuosi aplenkti, man tapo šlykštus net jo kvapas. Visiškai pakeičiau savo draugų ratą. Labai esu dėkinga socialinei darbuotojai, kuri padėjo susirasti man darbą. Palaikymą jaučiu ir iš anoniminių alkoholikų. Dabar aš stengiuosi gyventi sveikiau, pradėjom eiti į bažnyčią, ketinam nusipirkti dviračius… Atsirado noras padėti kitiems žmonėms, kenčiantiems nuuo priklausomybės“, – pasakojo Daiva.
Ukmergės rajono visuomenės sveikatos biuras 2016 metais gydytis nuo alkoholizmo nukreipė 28 asmenis, 15 iš jų lig šiol nebegeria. Šiais metais gydytis išvyko 31 Ukmergės miesto ar rajono gyventojas, iš jų kol kas „atkrito“ keturi. Asmenys gydytis siunčiami nemokamai. Sugrįžus jiems yra organizuojama tęstinė pagalba.
Smulkesnę informaciją apie tai, kokia pagalba teikiama, sužinosite Ukmergės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biure (Deltuvos g. 19, Ukmergė), tel: 8-340 46526, mob. 8673 84973, El.p. ursvsb@gmail.com; fb. Ukmergės Vsb
Ukmergės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras
