Ukmergės kraštas yra išauginęs ne vieną iškilią asmenybę, pasišventusiai dirbusią Lietuvai ir garsinusią ją visame pasaulyje. Deja, daugelio jų vardai dabar yra mažai kam žinomi, darbai ir nuopelnai – neįvertinti, atminimas – neįamžintas.
Gaučys? Paklauskime pirmojo gatvėje sutiktojo, ar girdėta pavardė. Atsakymas bus gūžtelėjimas pečiais ir „nežinau, nepažįstu tokio“.
Taip, Povilas Gaučys (1901-1991). Paprasto Veprių felčerio sūnus, pradžios mokyklą baigęs Deltuvoje, išaugęs žymiu diplomatu, vertėju, lietuvybės puoselėtoju, aktyviu visuomenės veikėju, lietuvių literatūros tyrinėtoju. Mokėjęs lotynų, graikų, rusų, lenkų, vokiečių, anglų, ispanų, katalonų, italų, portugalų, prancūzų, rumunų, čekų, ukrainiečių, latvių kalbas. Užsienyje steigęs lietuviškas mokyklas. Sudarinėjęs enciklopedijas ir žodynus.
1944 m., siekdamas išvengti sovietinių represijų, P. Gaučys pasitraukia į Vakarus. Į Lietuvą P. Gaučys grįžta 1991 m. Tuometinei LR Vyriausybei, vadovaujamai Kazimieros Prunskienės, pateikia išsaugotą prieškarinį Lietuvos diplomato pasą. Paprašo, kad jam būtų atkurta Lietuvos pilietybė. Lietuvos pilietybę P. Gaučiui suteikti atsisakyta.
Tais pačiais metais P. Gaučys kreipiasi į leidyklą „Mintis“, prašydamas išleisti autobiografinę knygą „Tarp dviejų pasaulių“. Knygą išleisti atsisakyta.
P. Gaučys, visą gyvenimą pašventęs Lietuvai, šių nuoskaudų neištveria – senolį ištinka insultas. P. Gaučys miršta Kaune vos kelioms dienoms likus iki 90-mečio – 1991 m. lapkričio 12 d. Autobiografinę knygą 1992 m. išleidžia „Spindulio“ leidykla.
P. Gaučys palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. P. Gaučio šeimos: tėvo, mamos, brolių ir seserų kapavietė yra Veprių kapinėse. Jį prižiūri kaunietė architektė, P. Gaučio sesers dukra Elena Kanclerytė su vyru Vytautu. E. Kanclerytė – vepriškio Tomo Kanclerio, ilgus metus prieškaryje buvusio Veprių viršaičiu, dukra. Paminėtina, kad T. Kancleris yra parašęs išsamią ir detalią Veprių miestelio istoriją.
Paties P. Gaučio sąsajos su Vepriais yra itin svarbios jo gyvenime. Čia daugiau negu 35 metus gydytoju pas grafą Marijoną Broel Pliaterį dirbo jo tėvas Jurgis Gaučys. Savo atsiminimų knygoje Veprius P. Gaučys mini gana dažnai. Jau gyvendamas ir dirbdamas Kaune, jis nuolat čia atvykdavo vasaroti, lankydavo jam brangias vietas.
P. Gaučys buvo vedęs mažeikiškę pianistę Emiliją Simanavičiūtę, vestuvės įvyko 1942 m. Vilniuje. P. Gaučio žmona tragiškai žuvo autokatastrofoje 1977 m., palaidota JAV. Povilas ir Emilija susilaukė vienintelio sūnaus Jurgio. Kaip pasakoja vepriškis visuomenininkas ir mecenatas Romas Petras Šaulys, pirmasis pradėjęs rūpintis P. Gaučio atminimo įamžinimu, daugiau nei metus jis susirašinėjo su J. Gaučiu, sūnus prašė archyvinės medžiagos apie tėvą. R. P. Šaulį kiek stebina tai, kad susirašinėjimas nutrūko, kai buvo pradėta kalbėtis apie J. Gaučio apsilankymą gimtinėje ir apie tinkamą P. Gaučio kapo sutvarkymą.
P. Gaučio amžinojo poilsio vietą Kaune žymi tik kuklutis metalinis kryžius ant betoninio postamento su granitine plokšte, kurioje – jau sunkiai įskaitoma įrašas, kad čia palaidotas diplomatas, vertėjas P. Gaučys. Jau minėta architektė E. Kanclerytė su vyru Vytautu, taip pat architektu, yra parengę iškiliojo giminaičio kapo sutvarkymo projektą. Projekto įgyvendinimas – pagrindinis R. P. Šaulio rūpestis.
Pagaliau iš esmės susirūpinta deramu P. Gaučio vardo ir jo palikimo įprasminimu. Yra sudaryta komisija, kuri siūlo šį iškilų kraštietį apdovanoti po mirties ir taip įamžinti jo atminimą. Komisijai pirmininkauja visuomeninės organizacijos SOS-Vepriuose direktorius R. P. Šaulys, pirmininko pavaduotojas – Alvydas Malinauskas, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininko pavaduotojas, nariai: Europos Sąjungos atstovybės Rusijos Federacijoje vadovas Vygaudas Ušackas, Kovo 11-osios akto signataras Vladimir Jarmolenko, ekonomistas Vytautas Pupšys, vepriškė Justina Razumaitė.
Kaip savo straipsnyje apie P. Gaučį, pavadintame „Lietuvybės puoselėtojas iš Veprių“, rašo V. Pupšys, „atėjo metas, kai žmogus įvertinamas tarsi iš naujo ir stojasi į jam skirtą vietą, nors jau buvo pasmerktas užmarščiai. P. Gaučys paliko labai ryškų pėdsaką tiek valstybinėje, tiek visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje. Kūrybinio darbo apimtis net sunku įvardyti – jos milžiniškos“.
Iniciatyvinė grupė dėl P. Gaučio vardo įamžinimo jau kreipėsi į LR Užsienio reikalų ministeriją (URM). Gautas atsakymas, kad P. Gaučys yra įtrauktas į iškilių Lietuvos diplomatų sąrašą ir jo kandidatūra URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamento teikimu perduota svarstyti ministerijos apdovanojimų komisijai.
P. Gaučio biografija: neįvertintų darbų gija
Pristatydama P. Gaučio diplomatinę, visuomeninę, kultūrinę ir literatūrinę veiklą, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja, profesorė Dalia Kuizinienė rašo, kad vertėjas, diplomatas, visuomenininkas P. Gaučys buvo išskirtinė asmenybė: įvairiose srityse jis atliko tiek daug darbų, kurie tikrai ne visi yra įvertinti ir aktualizuoti. Pateikiame prof. dr. D. Kuizinienės parengtą P. Gaučio biografiją, kurią mokslininkė pradeda periodu, kai Gaučių šeima su I-ojo Pasaulinio karo pabėgėlių srautu pasitraukė į Rusiją.
„Per I-ąjį Pasaulinį karą P. Gaučys gyveno Sankt Peterburge, Rusijoje. Studijavo Geodezijos institute. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Studijavo Lietuvos universitete Kaune. 1921 m. periodinėje spaudoje pradėjo publikuoti straipsnius, vertimus. Išvertė A. Barine knygą „Šv. Pranciškus Asyžietis“ (1921), A. Dubo literatūros paskaitas (1923). Su V. Kamantausku parengė lietuvių literatūros „Chrestomatiją prieš Aušros gadynės dainių“ (1924).
1924-26 m. Monpeljė universitete Prancūzijoje P. Gaučys studijavo ispanų ir prancūzų kalbas. Nuo 1926 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje Kaune. 1927-29 m. buvo Lietuvos vicekonsulas Daugpilyje, 1930-35 m. Argentinoje, 1935-38 m. Brazilijoje, jo rūpesčiu tose šalyse buvo įsteigtos lietuviškos mokyklos.
Grįžęs į Lietuvą, dirbo Užsienio reikalų ministerijos spaudos biure Kaune. Išvertė M. Čiudakovskio monografiją apie M.K. Čiurlionį (1930), A. Arnoux epinę poemą „Sidas Kompeadaras“(1925), „Rolando giesmę“ (1927), J.Ch. Bedier „Tristaną ir Izoldą“(1931), J. W. Goethe‘s „Jaunojo Verterio kančias“ (1932), A. Dumas, Aristofano, Aischilo kūrinių. 1940 m. persikėlė į Vilnių, dirbo Meno akademijoje geologijos tarnyboje.
1944 m. Povilas Gaučys pasitraukė į Vokietiją, dalyvavo Lietuvių bendruomenės veikloje (1946-49 m. buvo Lietuvių bendruomenės centro komiteto narys, pirmininkas, švietimo valdybos narys). Hanau pabėgėlių stovykloje vadovavo ispanų kalbos kursams, 1948 m. parengė ispanų kalbos vadovėlį su žodynu. 1949 m. neilgą laiką buvo kultūrinio žurnalo „Aidai“ redaktorius. 1949 m. persikėlė į JAV, kurį laiką dirbo fabrike. Aktyviai veikė JAV Lietuvių bendruomenės veikloje. 1959-1966 m. buvo Lietuvių menininkų klubo Čikagoje pirmininkas. Bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijos leidybos procese, yra parašęs enciklopedijai ne vieną straipsnį.
P. Gaučys buvo aktyvus Lituanistikos instituto narys. Jausdamas pareigą susisteminti, suregistruoti gausioje išeivijos periodikoje skelbtus straipsnius, jis parengė ir išleido du išeivijos spaudos bibliografijos tomus. Tai itin daug kruopštumo ir laiko pareikalavęs darbas, kuris tarnauja iki šiol, padeda surasti išeivijos spaudoje išbarstytus straipsnius.
P. Gaučys suredagavo Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos 2 tomą. Išvertė ir sudarė Lotynų Amerikos (1951), anglų (1974), ispanų (1980), portugalų (1985), amerikiečių (1994) novelių antologijas. Lotynų Amerikos (1981), brazilų (1983), ispanų (1986), italų (1989), prancūzų (1991) poezijos, daugiausia naujųjų laikų antologijas. Už brazilų poezijos antologiją gavo Brazilijos meno kritikų premiją. Išvertė J.J. Kraszewskio, Ch. E. Riveros, M. de Unamuno, A. Azarino, R.L. Stevensono, H. Melville kūrinių. Nemaža vertimų išspausdinta periodikoje, kai kas išleista atskirais atspaudais. P. Gaučys priklausė išeivijoje įsikūrusiai Lietuvių rašytojų draugijai, 1966-69 m. buvo šios draugijos vicepirmininkas, priklausė PEN klubui. Išeivijoje P. Gaučys buvo vadinamas vienu žymiausiu vertėju, vertusiu iš daugelio kalbų, Vertėju iš didžiosios raidės“.
Prof. dr. D. Kuizinienė išreiškia palaikymą P. Gaučio vardo įamžinimo ir veiklos pagerbimo iniciatyvai: „Norisi tikėti, kad šio tiek daug Lietuvai ir lietuviams nuveikusio žmogaus darbai bus nepamiršti, įvertinti ir tyrinėjami“.
Šios iniciatyvos pradininkas SOS-Vepriuose vadovas R. P. Šaulys negali atsistebėti, kad vieno iškiliausių Ukmergės krašto žmogaus atminimas iki šiol yra apneštas laiko dulkėmis. „Jei jau tokio žmogaus negerbiame, tai ką tada gerbti: vienadienius politikus, pusėtinus menininkus, o lia lia pupytes? Kažkokios iškreiptos vertybės, kurios man nepriimtinos. Jei matysiu, kad abejingumas ir atsainus požiūris nenyksta, P. Gaučio amžinojo poilsio vietos sutvarkymo darbus finansuosiu savo šeimos lėšomis“, – sako R. P. Šaulys.
Šią vyro mintį, kaip ir visas kitas idėjas, nuoširdžiai palaiko ir remia žmona Gražina Genovaitė Šaulienė.
Rasa Jakiūnaitė
Žurnalo VILKMERGE.LT medžiaga
