Patys didžiausi slėpiniai atsispindi paprasčiausiuose dalykuose. Kai leidi pasauliui tapti tokiam, koks jis yra iš tikrųjų, be jokių apibūdinimų, mūsų pačių sugalvotų vardų. Kai tyliai susilieji su būtimi, gali būti palytėta gamtos artumo, net angelo sparnų būt paliesta.
Kažkur skaičiau, jog laimės paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, kartu nepamirštant savęs. Kiekvienas iš mūsų galime pasakyti, kaip dažnai pamirštame save, išduodame savo savastį. Kai nustoji tikėti stebuklais, tereikia tik prisiminti, kad esi vienas iš jų. Tai padeda man pačiai išlaikyti kiek galima ilgiau tą nuostabų jausmą – laimę tiesiog Būti. Dievas taip gausiai ir dosniai mums siunčia savo grožį ir tiek daug žinučių mūsų širdims, juk tiesa? Pradėjus džiaugtis tuo, ką turi ir tuo kas esi, nejučia suvoki, jog nesvarbu, kokiame pasaulyje tu gyveni – svarbu juk, koks pasaulis gyvena tavyje! Pakanka tiesiog įsisąmoninti tai, ką turime ir būti dėkingiems už tai.
Mes visi esame gimę tapti Kūrėjais! Besąlygiškai kurdami, atiduodame dalį savęs – išdalydami save, kad ir vėl iš naujo prisipildytume. Man tai – taip pat stebuklinga! Stebuklas ir tai, jog savo esmėje esame Meilė, kad esame didingi ir… maži tuo pačiu. „Pasaulis yra Dievo perpildytas, tuomet argi galima nebūti Jo sklidinai..?“ Tai mano mylimos lietuvių rašytojos J. Ivanauskaitės mintys, pamąstymai. Iš tiesų gyvename gražiausioje vietoje, gražiausioje Žemėje. Mums tik reikia atverti langus į savo širdis ir plačiai pramerkti akis į pasaulį.
Aš vis dar tebeieškau savęs. Vis dar mokausi ir stengiuosi kiekvieną dieną atsisakyti pretenzijų gyvenimui. Nereikalauti. Neįsižeisti. Pasitikėti juo. Jau nuo ankstyvosios jaunystės manęs nepaleisdavo egzistenciniai būties klausimai, mano pačios esatis, kas aš esu, ką veikiu čia, kam esu, koks mano pašaukimas, kokia viso to prasmė ir ką galiu duoti kitiems. Šiandien atrandu, jog esu dvasinėje kelionėje į save – ji vyksta mano širdyje. Leidžiu sau tiesiog būti, palikti truputį tylos sau ir labai nieko nesureikšminti – aš nebeieškau prasmės. Dabar man svarbu yra tikėti, tikėti tuo, kuo esu, apie ką svajoju, tikėti žmogumi, jo gerumu.
Nelengva, žinoma, kalbėti apie save ir savo vidines būsenas bei keliones į ten, dažnai neatskleisti jausmai, idėjos, spėliojimai taip ir gyvena bei snaudžia manyje, kartais taip ir neišsiskleidę, neiškilę į paviršių. Reikia tylos sau. Erdvės. Tik vidinėje ramybės gelmėje, kaip kažkas yra pasakęs, gali apčiuopti laimės būseną. Nežinau kaip, bet tuomet atsiranda kažkoks šviesus jausmas ir žinojimas – eiti link Dievo, laikyti Dievą arčiau savo širdies.
Labai norėčiau, kad kuo mažiau būtų tų silpnumo minučių, kuomet nepasitiki savimi ir gyvenimu, kuomet nepriimi pralaimėjimo. O juk pralaimėjimas taip pat būtinas tavo augimui – tai tik pirmi žingsniai kopiant aukštyn. Aš lygiai taip pat suprantu, jog negaliu patikti visiems savo darbais, daugumai patikti yra blogai, kaip pasakytų F. Šileris. Ir aš visiškai su tuo sutinku. O konkursai – tai tik laimės žaidimai.
Per pastarus dvejus metus patyriau, jog šiame kelyje esu ne viena. Mane veda už rankos kita neregima ranka. Kai išmoksti susijungti su gyvenimo tėkme ir jai atsiduoti, ši atplukdo daugybę nuostabių galimybių ir netikėtų sprendimų. Tarsi nejučia pamažu ima vertis langas į platesnį pasaulį. Pamenu savo pirmąjį laimėjimą tarptautiniame konkurse, Maskvoje, ir tuomet sulaukto dėmesio ir organizatorės skambučio. Negalėjau atsidžiaugti tuo betarpišku palaikymu, įvertinimo kitoje šalyje. Tai buvo nelyginant atsakymas, jog mano kūrybinės paieškos sulaukia atliepimo. Tuomet sekė mano Dūšelių publikacija ir straipsnis apie mano kūrybą „Felt Fashion“ žurnale.
Nepaprastai džiaugiausi, kad galiu pristatyti savo kraštą savo darbais, kai būdama visai mažytė, esu šalia didelių savo amato meistrų, veltinio menininkų, tokių kaip Alexander Pilin, Diana Nagorna, Mieke Werners ir kt. Ir kaip neįtikėtinai gera suvokti, pajusti, jog esu savame kelyje. Tai žinoti yra tokia vidinė laisvė.
O tuomet dar viena maloni staigmena po metų. Prisimenu tą momentą, kai grįžau iš parodos atidarymo Kėdainiuose ( parodoje buvo eksponuojami ir mano Angelai). Buvau tokia pilna emocijų, vidinio džiugesio, noro dar daugiau atskleisti kūrybines jėgas ne tik kitiems, bet ir sau, kai meile darbui, o ne garbės troškimu vedina, priėjau prie to, kad esu jau įvertinta ir pastebėta. Tąkart išreikštas dėmesio ir pagarbos gestas taip pakėlė mano dvasią, kad lyg šiol veda mane tolyn, aukštyn ir gilyn. Aš patikėjau savimi! Toje akimirkoje, tą dieną, aš gavau dar vieną dovaną. Tiesiog. dar viena išsipildžiusi mintis. Pamenu, kai atsidariusi savo el.pašto dėžutę, radau laišką nuo vyr.redaktorės Gabriele Betz ir jos pasiūlymą pasidalyti savo kūryba žurnale „Filzfun“.
Taigi, viskas lyg paprasta ir nepaprasta sykiu. Ir visa tai iš didžiulio noro kurti, iš dvasios, iš tikėjimo savo darbais ir iš to, kad kiekviena mano Dūšelė yra išgyventa.
Rugsėjį Vokietijoje bus atidaryta ypatinga paroda (joje dalyvauja apie 60 veltinio kūrėjų iš įvairių šalių), į kurią labai noriu nuvažiuoti. Praėjau atrankinį konkursą ir mano angelai buvo pripažinti aukšto kūrybinio meistriškumo darbais, tinkamais reprezentuoti veltinio meną ir dalyvauti vienerius metus truksiančioje tarptautinėje kilnojamoje parodoje, kuri vyks Siegburge (Vokietija), Vienoje (Austrija), Prato mieste (Italija).
Man labai patinka vieno išminčiaus pasakyta mintis, jog „yra vieta tarp balso ir paprasčiausios būties, kurioje gyvena esmė. Ji skleidžiasi tyloje ir miršta nuo žodžių pertekliaus“. Aš dažnai ilgiuosi tylos, būna akimirkų kada norisi pasitraukti į tylą, į tyrus, į kuriuos man būtina išeiti, kad išgirsti save, susitikti su savimi, kad rasti save kitą. O kūryba man yra tarsi pabėgimas nuo pasaulio triukšmo.
Ir aš viltingai žiūriu į tai, jog ši Dievo dovana – kūryba – man padeda atrasti būdą, kaip mylėti pasaulį. Šiandien mano žvilgsnis yra nukreiptas būtent į tai (paskutiniai mano darbai, nuogi angelai, kalba ir išreiškia būtent tai. Jie ieško mūsų širdies namų).
Ateičiai labai norėtus įgyvendinti savo asmeninius projektus, kad ir kokie jie mažai reikšmingi būtų, vedama tik įkvėpimo, o ne ambicijų.
O dabar, šią dieną, aš džiaugiuosi mažų žingsnelių jėga ir jaučiuosi dėkinga. Tas vidinis žinojimas, jog dideli dalykai prasideda nuo mažų, padeda eiti savo širdies keliu. Gyvenimas iš tikrųjų yra labai paprastas. Gauname tai, ką atiduodame kitiems. Šildykime vieni kitus gerais žodžiais, darbais ir apglėbkime vienas kitą, dovanodami vienas kitam sparnus.
Inga Miliauskaitė, menininkė
Žurnalo VILKMERGE.LT medžiaga
