Kai Vilniaus dailės akademijos magistrantė Ieva Pavydytė (26 m.) grįžta į gimtąjį miestą aplankyti artimųjų, Ukmergės gatvėse ją nužvelgia visi. Dažnas ir atsisuka, kai ji praeina. Nebus naujiena pasakyti, kad provincijoje, kur nemaža dalis miestelėnų savo gyvenimus dėlioja pagal nuostatą „ką kaimynai pasakys“, „kitokie“ žmonės kelia bereikalingą smalsumą, traukia žvilgsnius, sulaukia niekieno neprašyto vertinimo, kaip, pavyzdžiui, „kokia nesąmonė“ ar dar kur kas emociškai stipresnio. Ir nėra svarbu, kad tas „kitoks“ žmogus tėra visai atsitiktinis nepažįstamas praeivis – tiesiog juntama įprasta pareiga apžiūrėti ir apkalbėti.
Ievos – merginos su dredais iki juosmens – tai netrikdo. Provincialumo kompleksai jos niekada nekankino. Jokia vieta Ievos neriboja – ji jaučiasi tiesiog žemės gyventoja. Ji nesiekia nei šokiruoti, nei ką nors įrodyti, nei protestuoti – tiesiog mėgaujasi gyvenimu keliaudama, pažindama šalis, kultūras, žmones, semdamasi patirčių, potyrių, pajautimų. Kuria kolekcijas ir performansus, rengia kūrybines dirbtuves, fotografuoja, magistro darbą rašo Afrikos dykumoje. Myli marokietį. Braido po smėlį ir vandenynus. Kalba ramiu balsu ir nedaug. Save vadina Hawa. Koks jis, paslaptingasis Ievos-Hawos pasaulis?
Pirmiausia klausiu, kaip į Tave kreiptis: Ieva ar Hawa? Kas yra Hawa?
Mama (Ievos mama – grožio salono „Vaidilutė“ savininkė Vaida Pavydienė, red. past.) mane pavadino Ieva ir savo vardą labai myliu. Hawa yra kita mano vardo versija, pseudonimas. (Hawa lot. Ieva, sanskr.-oras, kitomis kalbomis vardas Ieva yra Hawa, arab. Hawwae).
Jei paprašyčiau save charakterizuoti trimis būdvardžiais, kokie jie būtų?
Užsispyrusi, spontaniška, optimistė.
O jei parašytum knygą ir Tau, kaip autorei, tektų prisistatyti didelei auditorijai, ką pasakytum apie save?
Esu plataus akiračio mados dizainerė bei fotografė. Rašau magistrinį darbą „Jogos kultūros rekonstrukcijos XXI a. madoje“. Mano projekte atsispindi mano gyvenimas, o kolekcija „Kvantinės meilės vibracijos“ inspiruota meilės, jogos, natūralizmo bei klajokliško spalvoto gyvenimo būdo. Analizuoju įvairių pasaulio kultūrų bei religijų fenomeną, man aktualiausias ir žaviausias momentas, kaip jos susijungia į vieną visumą tarpkultūrinių masinių renginių bei šiuolaikinės mados kontekste. Kartu su savo gyvenimo draugu Zouhair Riad per nepilną mėnesį Maroke suorganizavome daugiau nei 5 performatyvias fotosesijas bei video filmavimus.
Nepažįstu Tavęs kaip žmogaus – pažinčiai ir skirtas šis interviu – bet visada atkreipiu dėmesį į tavo stilių. Kaip jį apibūdintum?
Vertinu sąmoningą, tvarią madą – natūralizmą bei ekologiją. Drabužiuose man aktualu draugiška pozicija žmogui, aplinkai bei gyvūnams. Ne tik Vilniaus dailės akademijos dėstytojų, bet ir močiučių nuo mažens esu mokyta prailginti drabužio gyvavimo laiką. Esi tas, ką dėvi.
Mano drabužių spintoje vyrauja įvairūs audinių raštai, vaivorykštės spalvos, psichodelinis menas bei ornamentika – kaip žinutės nuo septintojo dešimtmečio. Renkuosi patogius drabužius, kurie nevaržytų judesio laisvės bet kuriuo momentu atlikti vieną ar kitą asaną (jogos pratimą), pvz. timpes, „seroual“ kelnes, lengvą palaidinę. Pati kuriu sau audinius, marginu įvairiomis technikomis, dekoruoju, veliu, karpau, plėšau ir ieškau smagiausių sprendimo būdų bei kartais to mokau kitus savo kūrybinėse dirbtuvėse.
Išsiskiri dredais. Kada, kur ir kodėl juos susivėlei?
Susidredavau prieš septynerius metus čia, Lietuvoje. Ruošiausi tam gan ilgai, auginau ilgus plaukus. Visuomet, pažvelgus į tuos, kas juos turi, vidinė nuojauta kuždėjo, jog aš taip pat privalau turėti dredus. Juose susikaupusi pati nuostabiausia energija. Dredai – tai pati natūraliausia šukuosena, nenaudojant jokių sintetinių priemonių. Kadaise, kai šukos dar nebuvo išrastos, visi buvo susivėlę. Įsivaizduojate, kaip žmogus turėjo mąstyti, kad išrastų šukas? Jeigu pasigilinsime į senovės istoriją, atrasime, kad veltinius turėjo kilnios personos senovės Egipte; Graikijoje iki šių dienų išlikusios skulptūros, bylojančios apie natūralią šukuoseną. Dredus kadaise nešiojo aukštą politinį statusą turinčios personos. Kai tuo tarpu mūsų visuomenėje dažnas atvejis, jog norintieji susirasti normalų darbą nusikerpa dredus. Mano nuomone, dredų turėjimas neįtakoja estetinės reprezentatyvios išvaizdos taisyklių.
Dar kai kas. Dažnas stereotipas, jog dredus turintys žmonės mėgsta svaigintis įvairiomis priemonėmis, eksperimentuoja su „grybukais“, marihuana „dėl dvasinių dalykų“. Aš ir mano draugas tokių dalykų nevartojame ir atmetame šiuos stereotipus.
Žinau, kad esi daug keliavusi. Kur, kada ir ko iškeliavai iš Lietuvos pirmąjį kartą?
Vidinis „aš“ man liepė pasiimti akademines atostogas ir mesti iššūkį sau – vieną mėnesį keliauti autostopu. Kai pradėjau iššūkį, sunku buvo sustoti ir užtrukau pusę metų. Pradedant nuo savanorysčių judėjau gyvenimo keliu link Afrikos su vos 60 eurų kišenėje. Iki šiol savo tikslo dar nepasiekiau, tačiau jaučiu, jog esu pakeliui.
Kiek ir kokių šalių esi aplankiusi? Ką ten veikei?
Gyvenime esu aplankiusi daug šalių, pradedant kelionėmis su tėvais, ekskursijomis, baigiant savarankiškai iškėlus nykštį. Per pastaruosius metus dukart lankiausi Moroke. Pirmąjį kartą, ten praleidusi tris mėnesius, gavau įkvėpimo dozę tęsti savo magistro darbą.
Praeitą pavasarį kupina entuziazmo grįžau į Moroką pabaigti savo magistro projekto. Geriausia dirbti ten, kur kilo įkvėpimas, nesiblaškyti ir koncentruotis. Kartu su draugu fotosesijas organizavome įvairiose Moroko vietovėse. Suspėjome atlikti fotosesiją bei filmavimą Sacharos dykumoje iki tol, kol mus pagavo smėlio audra. Jausdama smėlį visame savo organizme susirgau ir ilgai kankino kosulio priepuoliai. Taip išmokau keletą islamo medicinos gudrybių.
Tavo mama Vaida sakosi šiek tiek nerimaujanti dėl tokio crazy gyvenimo būdo. Kaip sutari su savo šeima? Ką tau reiškia namai?
Keliavimo autostopu įgūdžius kaip tik iš mamos ir perėmiau nuo pat mažens. Savo šeimą labai myliu ir visada jaučiu, jog jie su manimi, nors mus ir skiria devynios jūros. Ne veltui esu gimusi Lietuvoje ir turiu būtent tokius tėvus. Malonu būti susijusiai su savo šalimi, šeima, kad ir kur bebūčiau. Tačiau visų mūsų namai yra motina gamta ir tiesiog visas pasaulis.
Papasakok apie smagiausią nuotykį, nutikusį kelionėje.
Kai baigiasi pinigai, prasideda smagiausi nuotykiai. Kartą autostopu keliavome be maisto ir vandens ir labai apsidžiaugėme, gavę pietus ant padėklo tiesiog gatvėje: pakelės vaikai atnešė įvairiausių patiekalų, arbatos. Vakarop užklupo didelė audra, nežinojome, kur slėptis, kol galiausiai radome prieglobstį mečetėje, ten praleidome naktį. Iš to galima daryti išvadas apie islamo tikėjimo žmonių neapsakomai didelę širdį.
Prisimink situaciją svečioje šalyje, kai jauteisi nejaukiai ar net išsigandai.
Didžiausias iššūkis buvo vienai, be pinigų, pakliūti į šeimą, kuri nežinojo, kaip su manimi susišnekėti, o aš jų kalbos taip pat nemokėjau. Negalėjau jais visiškai pasitikėti, tačiau laikiausi tvirtai ir tikėjau savimi. Bendravome širdimi, pamokinome vienas kitą savo kalbos: jie mane arabiškai, prancūziškai, aš juos angliškai, lietuviškai. Netikėtai pradėjus sklisti apkalboms kaimelyje apie baltąją europietę, man tie žmonės netikėtai greitai „suveikė“ viešbutį nemokamai, kur gyvenau visiškai viena. Kažkuriuo metu nesupratau, kas vyksta, ir kaip čia taip gali būti. Tik po visko, dabar, suvokiu – tie žmonės verti, kad melsčiausi už juos. Jie turi neapsakomai didelę širdį. O ganda, sklindantys per medijas, žiniasklaidas apie islamą, manau, yra „užkišti“ pinigais dėl politinių nesutarimų.
Kaip manai, kas svarbiausia, atsidūrus nepažįstamoje kultūroje?
Svarbiausia yra išlikti savimi ir nepamesti identiteto nepažįstamos kultūros labirintuose, medituoti ir tvirtai tikėti savimi.
Ar turi talismaną, lydintį tave tavo klajonėse?
Mano talismanas yra mano vidinis „aš“, kuris visada suteikia pasitikėjimo savimi, kad ir kas benutiktų. Dėkoju visiems, kurie mane palaiko visuose gyvenimo atvejuose. Dėkoju tėvams ir seneliams už besąlygišką meilę. Dėkoju nuostabiems draugams, kurie visada mane lydi. Dėkoju savo dėstytojams, kurie suteikia ambicijų ir ryžto. Esu dėkinga savo draugui už rūpestingą palaikymą, kai kelionių metu buvo sunku. Esu dėkinga savo draugo šeimai, kuri mane visada priima su meile. Choukran! Ačiū!
Esi žavi mergina. Nepatikėsiu, jei tvirtinsi, kad keliaudama nepatyrei meilės istorijų. Gal gali paatvirauti?
Atsitinka gyvenime taip, kad tiesiog atrandi save kitame žmoguje iš kitos šalies – Moroko. Apmaudu, jog politiniai šalių nesutarimai ir „trečiųjų šalių“ diskriminacija dokumentaliai trukdo jam atvykti pas mane, tenka dėl to daug dirbti. Kreipiausi į įvairias organizacijas, kas galėtų padėti, išsiųsti pakvietimą net už tai, kad jis nemokamai jiems dirbtų kaip savanoris, visi susidomi, bet niekas nesiryžta pasistengti dėl jo atvykimo. Tačiau tvirtai tikiu, jog savo tikslą pasieksime.
Ką manai apie žmones, kurie per visą gyvenimą nėra išvykę toliau Palangos?
Ne visiems žmonėms skirta keliauti daugiau. Visi mes esame keliautojai per gyvenimą, tik kiekvienas tai suvokia skirtingai judėdami sava vaga. Linkiu visiems laimės gyvenimo kelyje ir atrasti daug nuostabių dalykų, išdrįstant ieškoti.
Kuo užsiimi Lietuvoje?
Šiuo metu esu UAB „Danesa“ audinių salono įmonės dizainerė. Masiniuose renginiuose vedu kūrybines dirbtuves, dirbu dizaino programomis, fotografuoju, grimuoju, veliu dredus. Ir prisidedu prie blaivių „Yoga Rave“ vakarėlių organizavimo.
Banalus klausimas: kokie yra tavo gyvenimo tikslai?
Mano gyvenimo tikslas yra tobulėti dvasiškai ir fiziškai bei turėti visas galimybes kurti laimę kartu su savo gyvenimo draugu.
Trumpi klausimai:
Kas Ievai patinka labiausiai:
Knyga, kodėl: filosofijos esenciją randu religinėse knygose.
Filmas, kodėl: „Earthlings“(dokumentinis) – kas peržiūrės, tas sužinos, kodėl.
Muzika, kodėl: vandenyno bangos, lietus, vėjas, paukščiai, medžių ošimas.
Šalis, kodėl: visos šalys, nes žemė neturi sienų.
Spalva, kodėl: geltona spalva visada mane šildo.
Transporto priemonė, kodėl: „škoda peškomobilis“ – gamta davė kojas, kad eičiau.
Aksesuaras, kodėl: dovanoti aksesuarai, nes jie visuomet turi savo istoriją.
Patiekalas, kodėl: vanduo – tikroji gyvybės esencija.
Posakis, kodėl: „Aš Myliu Tave“ – turbūt visi supra site, kodėl.
Žurnalo vilkmerge.lt medžiaga
 grįžta į gimtąjį miestą aplankyti artimųjų, Ukmergės gatvėse ją nužvelgia visi.){kind=link}