Su Gerda Čirbaite aš susipažinau visiškai atsitiktinai. Ruošiausi kažkokiai progai ir man prireikė to paprasto moteriško dalyko – manikiūro. Nemėgstu leisti laiko grožio salonuose, juokaudama sakau, kad einu ten, kaip pas dantistą: tada, kai jau beveik skauda. Todėl tikrai nepažįstu visų Ukmergės grožio specialisčių taip gerai, kad žinočiau, pas ką eiti, ar galėčiau rekomenduoti pati.
Savo bičiulės, kirpyklos savininkės Vaidos, kurios patalpose Gerda tuomet nuomojosi darbo vietą, paklausiau: kas dirba greitai, kokybiškai ir daug nekalba (pastaroji klausimo dalis Vaidai sukėlė šypseną – bet man tiesiog nepatinka tuščias pliurpimas apie nieką).
Moteris net neabejodama pasakė: Gerda. Manikiūras buvo padarytas be priekaištų. Žiūrėjau, kaip profesionaliai dirba ši jauna smulki mergina ir stebėjausi, kaip stebimasi tuo, ko patys nesugebame. Padėkojau Vaidai už gerą rekomendaciją. „Ar tu žinojai, kad Gerda buvo „Mis Ukmergė“? – lyg tarp kitko tarstelėjo Vaida.
Ne, nežinojau. Dabar žinau, ir šis žinojimas visiškai pakeitė mano gana stereotipinį požiūrį į grožio konkusų dalyves, laimėtojas, prijaučiančias. Įsivaizdavau, kad tos merginos… na, jos tiesiog gražios ir priedo: pasipūtusios, perdėtai išdidžios, savimi patenkintos, besigiriančios naujausiais pirkiniais, būtinai išlipančios iš turtingo gerbėjo dovanoto BMW X6, būtinai savo laiką skirstančios tarp grožio salono ir fitneso klubo.
Gerdai viskas, išskyrus tai, kad ji tikrai labai graži, netinka. Gerda yra paprastas mielas žmogus, apie save kalbantis kukliai. „Coliuke“ kartais pavadinama mergina, dėvinti XS dydžio drabužius, gyvena mažame mieste ir vairuoja mažą „Toyotą Yaris“. Kalbėtis apie „Mis Ukmergė 2008“ ji sutiko be ypatingo entuziazmo. Likę ne tik gražūs prisiminimai ir fotografijos, bet ir tam tikrų nuoskaudų, tam tikrų karčių nuosėdų, apie kurias merginos, dalyvaujančios grožio konkursuose, iš anksto nepagalvoja. Su entuziazmu Gerda kalba apie savo darbą: mergina yra Utenos kolegijos absolventė, diplomuota kosmetologė.
Gerda gimė Ukmergėje, iki šiol gyvena Pivonijos mikrorajone. Pagal gyvenamąją vietą būtų buvę patogiau lankyti dabartinę „Šilo“ mokyklą, bet Gerda pasirinko Užupio: ją lankė geriausia draugė.
Vienturtė dukra augo apsupta šeimos šilumos. Pagarbūs mamos ir tėčio tarpusavio santykiai Gerdai iki šiol yra pavyzdys.
Nebuvo lepinama: nuo vaikystės įskiepytas atsakingumas, savarankiškumas, kruopštumas, takto jausmas, geros manieros. Mama nėra labai griežta, bet pakankamai reikli. Gerda prisimena, kad nuo vaikystės buvo pratinama prie švaros ir tvarkos: dailiai apsirengti, dailiai susišukuoti, visada atrodyti nepriekaištingai, pradedant švariais batais ir baigiant tarpusavyje derančiomis spalvomis.
Nors nei tėčio, nei mamos profesijos yra niekuo nesusijusios su grožio pasauliu, mergina nuo pat mažumės į jį su malonumu paniro. Mėgo puošti, dažyti, šukuoti drauges. Kartais, kai dukrą užplūsdavo įkvėpimas, net mamai tekdavo tapti modeliu.
Pomėgis aplink save kurti grožį natūraliai peraugo į specialybės pasirinkimą. Baigusi mokyklą, Gerda įstojo studijuoti kosmetologijos. Dabar grožį puoselėja profesionaliai: atlieka masažus, viedo valymus, daro makiažus, manikiūrus, pedikiūrus, veria auskarus. Neseniai priėmė sprendimą pakeisti darbo vietą: draugiškai atsisveikinusi su jau ne kartą minėta Vaida, priėmė koleges pasiūlymą įsikurti centrinėje miesto gatvėje. Ištikimi klientai liko kartu.
Paklausta, ar niekada nesvarstė galimybės emigruoti į užsienį, kur grožio specialistų paslaugos apmokamos žymiai geriau, Gerda atsako kiek netikėtai: ne, nes ji myli Lietuvą. „Pinigai ar atlygis tikrai nėra svarbiausia gyvenime. Nejausčiau komforto: ilgėčiausi namų, šeimos, savo šalies, o tai tikrai trukdytų darbui. Aš moku tenkintis tuo, ką turiu, ir neskraidau padebesiais,“ – kalba Gerda.
Sunkiai suprantama, kad grožį kuriantis žmogus pats būtų apsileidęs, nevalyvas, neprižiūrintis savęs, kamuojamas antsvorio. Gerda savo išvaizdai nėra nuoladi: ji sutinka, kad kosmetologės veidas yra tarsi vizitinė kortelė. Būtent veido odai mergina skiria ypatingą dėmesį. Kadangi oda yra linkusi sausėti, nuolat naudoja drėkinančius kremus. Stengiasi visada, ne tik esant progai, pasidaryti bent minimalų makiažą. Čia nepamainoma priemonė yra geros kokybės blakstienų tušas. Tačiau kūno formoms Gerdai rūpintis nereikia – tiesiog dėkinga genetika. Niekada nekamavo savęs jokiomis dietomis, valgo viską net ir vidury nakties: tada, kada norisi. Neužsiima aukštąja matematika, skaičiuodama kalorijas. Sunkiai atsispiria saldumynams ir to nelaiko jokia nuodėme: svoris metai po metų išlieka nepakitęs. Mėgsta plaukioti baseine ir kaitintis pirtyje, gaminti maistą. Ruošdama patiekalą, eksperimentuoja, kaskart išmėgindama ką nors naujo. Laisvalaikiu leidžia skleistis savo meniškai prigimčiai: skambina gitara, dainuoja. Domisi šokiu.
Toks yra lyg ir išbaigtas šios merginos portretas: vaikystė, mokykla, studijos, darbas, pomėgiai, įpročiai, vertybės. Taip, tai graži, harmoninga jauna asmenybė, bet reikia prisipažinti, kad ne tai „užkabino“ apie ją rašyti. „Tai“ visgi yra „Mis Ukmergė 2008“ grožio konkursas. Tie patys šiame kontekste įprasti klausimai: kaip sumanė dalyvauti, kaip jautėsi, kai buvo paskelbta nugalėtoja, kas pasikeitė gyvenime po to.
Gerda nesistengia pasirodyti įmantriai originalia, pasakodama apie gražiausios miesto merginos rinkimus. Dalyvauti konkurse nusprendė daug nesvarstydama, tiesiog pamačiusi skelbimą, norėdama pramogos ir išbandyti save. Apsitarė su draugėmis, gavo{adselite} mamos pritarimą. Buvo vos 16-kos. Šiek tiek abejojo tik dėl savo ūgio. Tai nesutrukdė, ir mergina buvo paskelbta nugalėtoja. Iš pat pradžių negalėjo patikėti, kad ištartas jos, kaip naujosios „Mis Ukmergė“, vardas. Euforijai apmalšus, gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Ar kas nors pakito?
„Taip. Supratau, kad ne visi žmonės aplink mane yra geranoriški. Tuo metu grožio konkursas buvo tas renginys, kuris visus labai domino. Mano veidas tapo atpažįstamu, nes spaudoje buvo išplatinta daug nuotraukų. Pajutau, kad net praeinančią gatve mane apkalba. Buvo sunku ištverti įbestus žvilgnius. Teko girdėti ir replikas: „žiūrėk žiūrėk, čia ta, „Mis Ukmergė“, ar matei?“ – prisimena Gerda. Prie tokio dėmesio nepratusiai jaunutei merginai saldu nebuvo: kartais jausdavosi vos ne kalta, kad nugalėjo konkurse. Kažkiek laiko gyveno tarsi po padidinamuoju stiklu – visi tarsi jautė pareigą ką nors apie ją pasakyti. Dažniausiai – ne teigiamo ir kartais – net absoliučią išgalvotą nesąmonę.
„Mane tai skaudino. Buvau per jauna suprasti, kad nereikia kreipti dėmesio. Prisipažinsiu, kad teko ir naktimis neužmigti, galvojant apie apkalbas ir pavydą. Sužinojau apie save tiek daug naujo,“ – ironizuoja Gerda.
Ypatingai jautriai mergina sureagavo į savo fotografiją, išspausdintą vyrų auditorijai skirtame populiariame žurnale. „Visų pirma, ta nuotrauka buvo tiesiog negraži, aš joje – užsimerkusi. Antra, tas leidinys nėra pačios solidžiausios reputacijos. Trečia, man buvo vos 16 metų, ir niekas neprašė jokio leidimo tą nuotrauką spausdinti. Ją pamačiusi, aš apstulbau. Man buvo labai nemalonu“, – atvirai pasakoja Gerda.
Žurnalo su nelemta nuotrauka Gerda niekam nerodo – tai yra praeitas etapas, prie kurio sukeltų negatyvių emocijų nesinori sugrįžti. Stengiasi mąstyti pozityviai, grožio konkursą įvardydama tiesiog kaip patirtį, paskatinusią naujai įvertinti ir save, ir supančią aplinką. Siekia įsitvirtinti kaip savo srities profesionalė. Dirba darbą, kurį mėgsta ir išmano. Nuolat tobulinasi suprasdama, kad tik ko nors naujo išmokstantis žmogus eina į priekį.
Grožis – pats savaime vertybė? „Jokiu būdu ne. Gera išvaizda nėra laimingas bilietas į laimingą, sėkmingą, aprūpintą gyvenimą. Neteisinga galvoti, kad už tai, kad esi graži, tau kas nors ką nors turi duoti. Viską reikia nusipelnyti pačiai ir kliautis savimi – tik taip nesijausi niekam skolingas, niekam neįsipareigojęs ir laisvas priimti sprendimus. Savo išvaizda niekada nesinaudojau“, – taria Gerda.
Aš tuo tikiu. Kaip ir tuo, kad tik ką kalbėjausi su nuoširdžiu, mąstančiu, nepretenzingu jaunu žmogumi, kuris yra teisingai auklėtas, kryptingai einantis, žinantis, ko nori ir nepuoselėjantis tuščių kvailų iliuzijų. Ir dar labai tikiu, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą – Gerdos dėka lioviausi pati darytis manikiūrą. Sutaupau laiko ir nevaikštau žaizdotais pirštais, kai iki kraujo nusikarpydavau odeles. Bet jeigu pirmąjį mūsų pažinties kartą Gerda būtų kalbėjusi daug ir „į pievas“, nuo Ukmergės grožio salonų būčiau atsižegnojusi visam. O dabar jie man net pradėjo patikti. Ir nuolaidą turiu – malonumą bendrauti su protingu žmogumi.
Žurnalo VILKMERGE.LT medžiaga
Reklama: groziui.lt
