Birželio pradžioje Klaipėdoje vykusio Geriausių šalies viešosios policijos pareigūnų konkurse geriausio šalies apylinkės inspektoriaus vardą iškovojo Vilniaus apskrities VPK Ukmergės r. policijos komisariato Prevencijos poskyrio vyresnysis tyrėjas Gediminas Kalesnykas. Draugiškas, aktyvus ir nuolat kolektyvą įvairiems renginiams suburiantis pareigūnas pasidalijo mintimis apie konkursą ir papasakojo apie save.
Po konkurso, kuomet paaiškėjo, kad esi geriausias šalies apylinkės inspektorius, prabėgo savaitė. Kokia savijauta?
Malonu, kad šiame konkurse laimėjau pirmą vietą. Ką pajutau? Gal kiek pasikeitė žmonių požiūris. Labiau atkreipia dėmesį, atpažįsta. Štai kad ir aną dieną tarnybos reikalais užėjau į parduotuvę ir tuoj sulaukiau klausimo: ar esu tas pareigūnas, kuris automobilį laimėjo (aut.past. – Vilniaus apskrities VPK organizuotame konkurso etape Gediminas Kalesnykas buvo išrinktas geriausiu apskrities apylinkės inspektoriumi ir laimėjo Policijos komisariatui tarnybinį automobilį)? Šeima džiaugiasi šiuo laimėjimu, sveikina kolegos.
Ar tikėjaisi tapti geriausiu?
Labai pergyvenau dėl konkurso ir tikrai nesitikėjau. Net ir laiko pasiruošimui daugiau neturėjau – darbas, darbas, kuris nelaukia… Kas dieną vis kažkas nauja ir nauja. Konkurso metu jaučiau jaudulį ir vienintelis dalykas, kurio norėjau, – tai nelikti paskutiniu, nes tai nėra gražu ir malonu.
Galbūt esi išlepintas pergalių?
Esu patyręs pralaimėjimų, tačiau gerai žinau ir pergalės skonį. Su trikovės komanda policijos organizuotuose respublikiniuose čempionatuose du kartus esame tapę nugalėtojais, teko būti antram 1996 m. Geriausių šalies viešosios policijos pareigūnų konkurse, policijos sąskrydžių pergalės atskirose rungtyse, komandinės pergalės… Taigi, visuomet yra didžiausias noras nelikti paskutiniu, o dėl pergalės – tai jau kaip pasiseka…
Kokių savybių labiausiai reikia dalyvaujant Geriausių šalies viešosios policijos pareigūnų konkurse?
Šaudymo rungtyje reikia taiklumo ir greičio, administracinės teisės pažeidimo bylos formavimui – žinių ir patirties, kovinės savigynos rungtyje – miklumo, žinių ir treniruočių, profesinės taktikos rungtyje – vėlgi reikia patirties, tinkamo reagavimo į situaciją ir mokėjimo greitai priimti sprendimą. Džiaugiuosi, kad mūsų policijos komisariate yra skiriamas didelis dėmesys fiziniam pasirengimui, turime kelis profesionalius instruktorius, kurie gerai išmoko kovinės savigynos veiksmų.
Savo apskrityse tapę nugalėtojais, į Klaipėdą konkurso dalyviai vyko vedami noro būti geriausiais šalyje. Ar jautei konkurenciją?
Visi kolegos buvo draugiški ir linksmi, gerai nusiteikę. Juk tai tik mūsų žinių patikrinimas. Kaip sakau, visi, pasirinkę policininko profesiją, esame vieno kraujo ir tam pačiam puode sėdime. Tokie konkursai labai reikalingi – įvertini save, pamatai kolegų profesionalumą, įgyji patirties. Pasikalbėdavome apie darbą, kaip sprendžiame vienokias ar kitokias situacijas, pasidalinome gerąją patirtimi ar iš kitų jos pasisėmėme.
Papasakok, kokia gi yra eilinė apylinkės inspektoriaus diena.
Atėjęs į darbą, apžiūri uniformą, ar tvarkinga, apsiginkluoji. Tuomet peržiūri suplanuotus darbus, o gerdamas kavą perskaitai įvykių registrą. Jeigu nesi suplanavęs susitikimų, papkutę į rankas ir keliauji į savo teritoriją. O ten – klausinėji, vykdai pavedimus, dirbi pagal gyventojų pareiškimus… Bendrauji su teistais asmenimis, vykdai bendrąją ir individualiąją prevenciją. Bet vis dėlto daugiausia laiko reikia skirti darbui su gyventojų pareiškimais. Ta diena pralekia labai greitai.
Turbūt kartais tenka patirti ir pavojingų situacijų, juk bendraujate su įvairiausiais asmenims?
Pasitaiko. Prisimenu vieną atvejį, kai dirbdamas savo aptarnaujamoje teritorijoje užėjau į vieną butą, o ten – keturi asmenys, vartojantys narkotines priemones, sėdi alkani. Narkotikų gamybos procesas vyksta. Jeigu tokiu metu į jį įsikiši, pasekmės gali būti neprognozuojamos. Tuomet ir tenka laviruoti, priimti tai situacijai teisingiausią sprendimą. Džiaugiuosi šiuolaikinėmis technologijomis, geru pagalbininku tampa mobilusis telefonas. Juo gali užfiksuoti pažeidimą, o kartais net apginti save kaip pareigūną. Tenka susidurti su labai įvairiais asmenimis, o situacijų vienodų nebūna. Todėl planuodamas apsilankymus, pirmiausia permąstai, su kuo susitiksi ir ko gali tikėtis.
Kiek metų dirbi šį darbą?
Policijoje skaičiuoju jau septynioliktus darbo metus, o apylinkės inspektoriaus darbo stažas yra penkiolika metų. Šią profesiją pasirinkau atsitiktinai, tačiau niekada nesigailėjau tapęs policininku. Baigęs vidurinę mokyklą stojau į Karo akademiją, o kai dėl tam tikrų priežasčių nepavyko, pasirinkau policininko profesiją. Prisimenu, močiutė ir tėvai norėjo, kad aš tapčiau kunigu, deja, jų planai sugriuvo. Kitokie vėjai švilpavo mano galvoje.
Vis dėlto žavėjo statutinė tarnyba?
Iš mažų dienų mūsų šeimoje buvo skiepijama meilė Lietuvai. Nors augau sovietmečiu, mūsų šeimoje buvo nuolat kalbama apie Nepriklausomą Lietuvą. Mano tėvas buvo politinis kalinys, todėl ir gyvenimo sąlygos nebuvo lengvos. Būdamas paauglys kartu su tėvais dalyvavau Sausio 13-osios įvykiuose, mačiau tankus, buvau toje minioje žmonių, kurie troško Lietuvos Nepriklausomybės. Mano seneliai, o vėliau tėvai, išsaugojo Lietuvos himną, išaustą ant drobės, auklėjo mus lietuviškomis dainomis ir pasakojimais… Tėvų įskiepyti idealai man brangūs ir šiandien. Ne viskas mūsų šalyje yra gerai, bet juk ir gėris ne iškarto pasiekiamas.
Taigi, neatsitiktinai tapai ir Karo istorijos klubo nariu.
Mūsų klubas reprezentuoja paskutinę Lietuvos kariuomenę, 1792-ųjų metų. Kartu su klubo nariais važiuojame į įvairius renginius, dalyvaujame įvairių mūšių, sukilimų rekonstrukcijose. Mane žavi geri draugai, aplinka, kurią stengiamės sukurti kuo autentiškesnę, gyvenimas po atviru dangumi, palapinėje, pokalbiai prie vakarinio laužo, patrankų gaudesys, dūmų ir parako kvapas… Bendraujame, broliaujamės su bendraminčiais iš kitų šalių, taip perimame patirtį, semiamės žinių. Diskusijos prie laužo padeda suvokti, kad karas yra žiaurus ir beprasmis dalykas, sunaikinantis žmonių gyvenimus, o tokių aukų jokie karo tikslai niekada nepateisina. Dalyvaujant inscenizacijose reikia turėti ir šiek tiek aktorinių sugebėjimų. Tai padeda dar giliau suvokti savo protėvius, kurie už bendražygius guldydavo galvą. Pavyzdžiui, mūsų pulkas, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės 1-asis pėstininkų regimentas, dengdamas sukilėlių atsitraukimą, visas žuvo prie Varšuvos. Kažkada šis pulkas stovėjo Ukmergėje. Mes turime autentiškas uniformas, ginklus, įvairius kareivio buities rakandus. Po kruopelytę renkame žinias iš įvairiausių istorinių šaltinių, muziejų ir „lipdome“ savo pulko gyvenimą.
Tačiau ne mažiau už panirimą į istoriją tau yra žavus ir žvilgsnis iš paukščio skrydžio?
Taip, sklęsti dangumi skraidykle pradėjau mokytis prieš trejetą metų. Iš Anglijos atsigabenau motorizuotą skraidyklę ir skraidau po truputį… labai smagu pakilti virš savo bambos ir pamatyti, kad žemė yra bekraštė… Bet šis pomėgis taip pat yra atkeliavęs iš vaikystės. Labai mėgau žurnalus „Modelist konstruktor“. Konstruodavau lėktuvus ir laivus. Na, o jau suaugęs iš detalių surinkau sportinį, jau senoviniu laikomą, 1980 m. laidos automobilį „Ford Capri“. Kartais vasarą siu žmona Elita ir dukrelėmis Gabija (3,5 metų) ir Emilija (7 metai) nulekiam su juo į senovinių automobilių renginius. Kur tik galiu stengiuosi vežtis ir šeimą. Mes mėgstame aktyviai leisti laisvalaikį: važinėjamės dviračiais, su draugais esame surengę žygį su plaustu iš butelių, pasidarę robinzonišką pirtį.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Asta KROGERTIENĖ
Vilniaus apskrities VPK Ukmergės raj. PK informacija
