Sližių kaimo folkloro kolektyvas „Siemanys“ gyvuoja daugelį metų ir šokiu bei daina jungia kelias gyventojų kartas. Kolektyvas nuolatos dalyvauja vietos ir rajono renginiuose, respublikinėse „Dainų šventėse“, kur atstovauja Aukštaitijos regioną, o 2012 m. atstovavo Ukmergę Podolės Kamenece (Ukrainoje) surengtame festivalyje. ,,Siemanys“ šiais metais švenčia 30-ties metų jubiliejų. Ta proga buvo paruošta nauja programa, kuri pirmą kartą buvo pristatyta Žemaitijoje.
Sližiuose kiekvienais metais rengiamas poezijos konkursas „Žydinčios vyšnios šakelė“, kuris pernai atšventė taip pat 30 – ties metų jubiliejų. Mintis apie kelionę kilo, kai poezijos konkurso ,,Žydinčios vyšnios šakelė“ laureatė Dalia Petkevičienė pakvietė apsilankyti jos gimtajame Šilalės rajone.
Taigi du trisdešimtmečiai susijungė Žemaitijoje. Net 30-ties žmonių grupė palikusi Sližius išjudėjo į vakarų pusę.
Pradinis kelionės taškas buvo Bijotų miestelis. Be galo jaukus, skoningai sutvarkytas su savo įžymiaisiais Dionizo Poškos ,,Baubliais“. Čia mus labai šiltais apkabinimais pasitiko ir pati Dalia Petkevičienė. Susitikome kaip giminės! Ji ne tik kruopščiai suplanavo lankytinų vietų eigą, bet ir lydėjo visos ekskursijos metu.
Bijotuose sužinojome kodėl tie senieji ąžuolai taip pavadinti, apkabinome ir prisiglaudėme prie 1000 metų senumo medžių, pajautėme amžinybės dvelksmą iš Dionizo Poškos rinktų eksponatų. Kaltinėnų miestelio vardu pavadintame Dvasingumo parke sužinojome, kad kunigas Petras Linkevičius vietinių ir čia atvykstančių žmonių yra žinomas kaip Kaltinėnų dvasingumo parko įkūrėjas, 1988 m. Kaltinėnuose pradėjęs dirbti kunigas daug kuo pakeitė ne tik čia gyvenančių žmonių sąvimonę, bet ir miestelio vaizdą. Šiame parke yra įrengtos Tremtinių kalvarijos. Jas sudaro 21 skulptūra, kuria įamžintas tremtinių atminimas. Visų jų autoriai– Lietuvos skulptoriai. Gražiai įrengta Šv. Mergelės koplyčia. Greta skulptūrų ansamblio, ant didelio kalno, į viršų kyla apie 20 metrų aukščio baltas Prisikėlimo kryžius. Jis Lietuvoje laikomas aukščiausiu kryžiumi.
Ypatingai didelį įspūdį paliko aukščiausias Žemaitijoje Medvėgalio piliakalnis. Apie Medvėgalio vardo kilmę pasakojama, jog kitados jo viršūnėje buvusi galinga pilis, kartą apgulta begalės geležimi ginkluotų priešų, kurių net narsiausi pilies gynėjai negalėję įveikti: reikėjo šauktis pagalbos iš Medininkų. Tačiau niekas neišdrįso eiti per geležinį apgulties žiedą. Tuomet atsirado dvi merginos, kurios pilies valdovui pasakiusios: „Mudvi galiva”. Joms pavykę nakties metu prasmukti bei pranešti svarbias žinias ir jų dėka pilis buvo išvaduota. Nuo tada vadinama „Medvėgalio“ vardu. Ypatingai platūs vaizdai atsiveria nuo piliakalnio. Sakoma, jog nuo jo viršūnės matyti 14 bažnyčių bokštai, begalė kitų kalvų, tarp jų net už 30 km esantis Šatrijos kalnas.
Medvėgalio kalno vaizdą geriausiai galima apibūdinti Č. Kudabos žodžiais: „Visom žemaitiškų giedrų atmainom senelio Medvėgalio nuotaika taip pat vis kitokia. Taikus jis vakarinėje saulėje, budrus žaibams virš jo galvos skirstantis; šerkšnotą žiemą jis lyg žilas garbingas žynys”.
Ant šio didingo kalno „Siemanio“ dainininkų laukė neįtikėtina staigmena – raganų puota: dvi raganos pasigrobusios vaidilutę liepė jai ugnį kūrenti, dideliuose puoduose maistą gaminti, arbatą virti, o jauniausioji ragana armoniką pasiėmusi linksminosi… Tai buvo Dalios ir jos draugių staigmena mums – su padavimais, pasakojimais, skaniomis ir raganiškai spalvingai pateiktomis vaišėmis, užkerėjimais, burtais ir smagia nuotaika! Nenusakomai gera, skanu ir gražu buvo mums su tomis raganomis – jos mums paliko neišdildomą įspūdį!
Apžavėti raganų, po sočių pietų dar aplankėme šalia Upynos bažnyčios įsikūrusį liaudies amatų muziejų. Čia visi sukaupti eksponatai yra iš to krašto apylinkių. Demonstruojami įvairūs archeologiniai radiniai, įvairių amatininkų (stalių, kalvių, siuvėjų, audėjų) darbo vietos, jų įrankiai. Muziejų 1973 m. įkūrė kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas. Įdėmiai išklausėme muziejininko pasakojimą, pamatėme daug įrankių, kurių net paskirties nežinojome. Nustebino anų laikų žmonių išradingumas bei praktiškumas – ten ir bulvėms tarkuoti mašinos, ir skolų lazdos, ir barzdaskutės, šiaudiniai aviliai, gulsčiukas – mediniame trikampyje įtaisytas svarelis ant virvutės… O jau koplytstulpių, kryžių galybė… Sužavėjo ir muziejaus dalis skirta mokyklai – ten visų mokyklą baigusių mokinių nuotraukos bei įžymybėmis tapusių gyvenimo aprašymai…
„Siemanio“ kolektyvas labai gražiai visas savo lankomas vietas pagerbė dainomis, kurios muziejuose, ant piliakalnio, prie „Baublio“ skambėjo ypatingai prasmingai, lyg pažadindamos iš snaudulio protėvių sielas ir užpildydamos džiaugsmu mūsų širdis.
Svarbiausia kelionės misija – koncertas Vytogaloje Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 82 – ųjų metinių minėjime. Tai apjungė per visą kelionės laiką sutiktus žmones. Jie visi atvažiavo į šventę paklausyti bei pažiūrėti „Siemanio“ programos. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis, kurių metu buvo meldžiamasi už Lietuvos didvyrius – lakūnus. Vėliau renginio vedėjai Mėčislovas Raštikis (Lakūno Stepono Dariaus gimtinės muziejaus vadovas) ir Lina Gudeliūnienė (Vytogalos kaimo bendruomenės pirmininkė) tęsė šventę ir pristatė virš susirinkusiųjų skraidančius Tauragės aeroklubo lakūnus. Renginyje ypatingą aurą sukūrė Lietuvos kariuomenės karinių jūrų pajėgų orkestras. Skambėjo žymių lietuvių kompozitorių (Vytauto Klovos, Mykolo Kleopo Oginskio ir kitų) kūriniai bei populiariųjų užsienio melodijų aranžuotės.
Saulei besileidžiant folkloro kolektyvas „Siemanys“ pradėjo savo jubiliejinę programą daina „Jau sutema temela, nusilaida saulala“. Buvo atliktos aukštaitiškos dainos, giedotos tik Aukštaitijai būdingos sutartinės, porinti pasakojimai, sukti rateliai ir sušoktas ,,Lancajiedas“ – lietuviškasis kadrilis. Kolektyvo nariai nuoširdžiomis dainomis, šypsenomis bei pajuokavimais stengėsi palikti dalį aukštaitiškos kultūros Žemaitijos scenoje. Gražų pasirodymą vainikavo daina „Kalnai ant kalnų“ kuri taip suvienijo visus, kad žmonės dainavo atsistoję ir susikibę rankomis!
Išvyka į kitą Lietuvos regioną įprasmina daugelio metų folkloro kolektyvo narių pastangas – išsaugoti, perduoti ateinančioms kartoms Aukštaitijos papročius ir tradicijas.
Dėkojame Ukmergės rajono savivaldybei, skyrusiai pinigėlių išvykai ir Ukmergės autobusų parkui už patogią kelionę.
Folkloro kolektyvo „Siemanys“ narės
Laima Krikštaponienė ir Rasa Vasiliauskienė
{eventgallery event=’114660006053230309490@6174686101286797009′ attr=images mode=imagelist max_images=26 thumb_width=50 }
