Argentinietis Fernando Oscar Calligo, jau 4 metus keliaujantis po pasaulį, svečiuojasi Ukmergėje. Vyras jau apkeliavo daugiau nei 15 šalių, tokias kaip Peru, Ekvadoras, Kolumbija, Venesuela, Ispanija, Italija, Latvija, Estija, Lietuva, Rusija ir t.t.
– Pirmiausia kaip atsidūrėte čia, Ukmergėje?
– Keliavau iš Latvijos į Lietuvą. Kai pajudėjau iš Panevėžio, nemaniau, kad tokioje ilgoje atkarpoje nebus nė vieno miesto. Teko keliu minti apie 6 val., kol pritrūkau vandens ir galų gale pasiekiau pirmą miestą – Ukmergę. O vėliau, kaip man ir įprasta, ieškojau vietinių gyventojų, kurie man padėtų su nakvyne.
– Kaip nusprendėte profesionalaus virėjo profesiją iškeisti į keliautojo po pasaulį gyvenimą?
– Pasakysiu trumpai – tiesiog norėjau gyventi. Kelionės privertė branginti savo gyvenimą ir būti laimingu. Mes per daug prisirišę prie daiktų, todėl esame nelaimingi. Ką bedarytumėte, vistiek galutiniam rezultate bus … mirtis. Todėl kodėl nepragyvenus savo gyvenimo laimingai. Jūs nieko neprarandate, išbandydami naujus dalykus, rizikuodami. Kelionės, kažko naujo pažinimas daro jus tikrai laimingais. Jei ir patirsite nesėkmę, tai normalu. Tai netrukdo pasiekti tikslo ar savo svajonės. Anksčiau ar vėliau pamatysite, kad buvo verta tai daryti. Juk pagrindinė mūsų gyvenimo valiuta yra laikas, kol dirbi kažkam, tavo laikas praeina, todėl tik jūs pats esate atsakingi už savo ateitį.
„Aš turiu darbą. Mano profesija – keliautojas.”
– Ar buvo lengva žengti tokį žingsnį?
– Tikrai nelengva. Sunkiausias ir būna pirmas žingsnis, kai reikia atsisakyti visko ką turi, visų patogumų. Bet greitai prie visko pripranti ir prisitaikai. Todėl dabar nejaučiu jokio diskomforto. Per pasaulį keliauju be jokios kreditinės kortelės, be rezervuotų viešbučių.
– Ar sunku susikalbėti su žmonėmis? Kokia kalba kalbate?
– Kalbu tik ispaniškai. Speciali mobili vertimo programa telefone gyvai gali išversti pokalbį į bet kokią kalbą. Dėlto neturiu jokių problemų. Pagrindines frazes kas aš toks ir ko prašau, užsirašęs ant popieriaus anglų kalba, kad būtų greičiau.
– Keliauti po pasaulį neužtenka vien dviračio, vien oru gyvas irgi nebūsi.
– Kiekvienoje šalyje apsistoju kuriam laikui, surandu laikinų darbų, užsidirbu ir galiu toliau keliauti. Už bet kokią pagalbą taip pat nelieku skolingas, padedu kuo galiu: žiniomis, savo fiziniu darbu.
– Daugelis išvydę Jūsų dviratį tikrai nustemba, pamatę, kad ant jo tik miegmaišis, palapinė ir nedidelis krepšys su rūbais.
– Taip, tikrai, daugelis to klausia, kaip man tai pavyksta. Taip aš noriu parodyti, kad keliauti galima praktiškai taip kaip stovi, tik su būtiniausiais daiktais. Nakvynės vietas randu šalia degalinių, apsistoju pas vietinius gyventojus. Jei jau tikrai ištiko bėda ir nerandu kur nakvoti, visada pagalbos galiu prašyti ugniagesių, jie labai geranoriškai padeda visose šalyse. Vietinių gyventojų pagalba pavyksta susipažinti su miestu, kitais gyventojais. Kelionės metu noriai dalinuosi istorijomis apie savo keliones, dalinu patarimus, norintiems pradėti keliauti tokiu būdu.
– Ar turite nusistatęs kažkokį tikslą. Tarkime aplankysiu 20 šalių ir baigsiu keliautojo karjerą, grįšiu prie įprasto gyvenimo?
– Ne, nesu turistas, kol kas gyvenu kelionėmis ir neturiu jokių planų.
„Leidžiu gyvenimui stebinti mane. Taip įdomiau gyventi.”
– Kokios įsimintiniausios šalys, kurias aplankei?
– Peru, Ekvadoras, Kolumbija. Taip pat didelį įspūdį paliko kelionė Amazonės džiunglėmis valtimi per 5 dienas.
– Kodėl keliauji būtent dviračiu?
– Taip galiu artimiau pažinti žmones, susipažinti su šalimi.
– Kokie tolimesni Jūsų kelionės planai?
– Planuoju vykti į Baltarusiją bei Ukrainą.
– Ir pabaigai, ką galėtum patarti norintiems pradėti keliauti?
– Svarbiausia, nebijoti pradėti. Išmokite nebesilaikyti dienos režimo, išeiti iš rutinos. Ir ženkite pirmą žingsnį, paskui bus vis lengviau ir lengviau.
