Donorystės istorija
Donorystės istorija siekia labai senus laikus. Pasakojama, kad jau II a. pr. Kr. Kinijos gydytojai Hua To ir Pien Chiso bandė persodinti audinius bei organus. Indijoje taip pat mokėta to paties žmogaus audinius iš kaktos, kaklo bei skruostų sričių panaudoti lūpų, ausies ar nosies uždengimui. Organų transplantologija, kaip savarankiška mokslo šaka, susiformavo XX amžiuje. Jos pradininku laikomas austras E. Ulmanas, kuris 1902 metais moteriai, sergančiai inkstų nepakankamumu, prie žasto kraujagyslių prijungė kiaulės inkstą. Nors šis bandymas buvo nesėkmingas, nemažai mokslininkų vėliau mėgino transplantuoti organus, tačiau žmogaus imuninė sistema, jautriai reaguodama į transplantantus, atmesdavo juos kaip organizmui svetimą substanciją.
Pirmos sėkmingos operacijos
Sėkmingai organų transplantacija atlikta 1954 metais, kai Brigham ligoninėje Bostone (JAV) pirmąkart žmogaus inkstas buvo transplantuotas kitam žmogui. 1967 metais Keiptaune (PAR) buvo persodinta širdis, o Kolorado valstijoje (JAV) atlikta kepenų transplantacija. Šie pasiekimai atvėrė naujas galimybes organų transplantacijos srityje dirbantiems gydytojams bei suteikė vilties sergantiesiems. Lietuvoje transplantologijos pradininku laikomas Vladas Kuzma, kuris inkstų bei kitų organų persodinimo eksperimentus atliko 1927 metais. Šiuo metu Lietuvoje atliekamos inkstų, ragenų, kaulų čiulpų, širdies, kepenų transplantavimo operacijos.
Lietuvoje – Donoro kortelė
Europoje žmonių, turinčių donorų kortelę, vidurkis – 12 procentų, Olandijoje – net 44 procentai. Vengrijoje apskritai nėra norinčių būti donorais.
Pasaulyje, norint tapti donoru, net nereikia apsilankyti medicinos įstaigoje. Amerikoje žmogus, gavęs vairuotojo pažymėjimą, pildydamas anketą gali apsispręsti, ar nori būti donoru. Užtenka pažymėti varnelę prie vieno iš dviejų atsakymų.
Lietuvoje kiekvienas žmogus, norintis tapti donoru, turi užpildyti Donoro kortelę. Pasirašyti sutikimą galima bet kurioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (poliklinikoje, ligoninėje ir kt.) arba šeimos gydytojo kabinete.
Informacija saugoma
Informacija apie Donoro kortelės savininkus saugoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais asmens duomenų apsaugos reikalavimais. Informacija apie Donoro kortelės savininką gali būti suteikiama tik jam pačiam arba gydytojui po Donoro kortelės savininko mirties.
Gajūs mitai
Su donoryste iki šiol siejama daugybė mitų. Manoma, kad jei gydytojai žinos, kad norima būti donoru, jie nesistengs išsaugoti paciento gyvybės. Tačiau gydytojai nėra suinteresuoti didinti mirtingumo savo skyriuose. Į reanimacijos skyrių patekusį pacientą, visų pirma, yra siekiama išgelbėti, ir tik pacientui mirus, yra kalbama apie donorystę. Vis dar pasitaiko manančių, kad žmogus gali atsigauti po smegenų mirties. Tiesa ta, kad žmonės gali atsigauti po komos, bet ne po smegenų mirties. Koma ir smegenų mirtis nėra tas pats. Koma – sunki būklė, kai pacientas netenka sąmonės, jam išnyksta refleksai, sutrinka kitos gyvybinės funkcijos, tačiau jis nėra miręs. Smegenų mirtis – negrįžtama visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors kai kurie žmogaus organai bei organų sistemos veikia. Smegenų mirtis yra galutinė mirtis.
Romos katalikų bažnyčia pritaria
Iš esmės visos dominuojančios pasaulio religijos neprieštarauja donorystei.
Katalikų bažnyčia pritaria neatlygintinam mirusio žmogaus audinių ir (ar) organų dovanojimui kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties. Katalikų nuomone, organų donorystė yra broliškos meilės auka. Transplantacija etiškai ir morališkai yra priimtina Vatikanui.
Kitos pasaulio religijos leidžia
Musulmonai nėra nusiteikę prieš audinių ir organų donorystę, jei tai daroma su pagarba velioniui ir tai yra naudinga recipientui. Musulmonų donorų organai turi būti transplantuoti nedelsiant.
Judaizmas moko, kad žmogaus gyvybės išsaugojimas yra svarbesnis nei kūno neliečiamumas. Jei žmogus nusprendžia tapti donoru, kad išgelbėtų kito žmogaus gyvybę, reikia paklusti jo valiai, net jei recipientas niekada nesužinotų, kas buvo donoras.
Anot indų bendruomenės, indams religijos teisė nedraudžia dovanoti savo organus. Tai individualus žmogaus sprendimas.
Budistai mano, kad organų donorystė – kiekvieno sąžinės reikalas.
Jehovos liudininkai neremia organų donorystės, bet mano, kad tai kiekvieno sąžinės reikalas. Visi organai ir audiniai prieš persodinimą turi būti išvalyti nuo kraujo.
Liuteronų bažnyčia pritaria organų donorystei, bet nustato, kad organai neturi būti parduodami.
Graikų ortodoksų bažnyčia nesipriešina organų donorystei, jei organai ir audiniai yra naudojami žmogaus gyvenimui pagerinti.
Tik sava valia
Kai kam, net ir planuojančiam įsigyti Donoro kortelę, kyla klausimas, ar donoru netaps prieš savo valią. Taps žmogus organų donoru ar ne, lemia ne Donoro kortelės turėjimas, o mirties priežastis (smegenų mirtis ir kt.), sąlygos (dirbtinai palaikoma kraujotaka ir organų aprūpinimas deguonimi ir kt.), medicininė būklė po smegenų mirties (kokiom ligom sirgęs, biocheminiai kraujo tyrimai ir kt.), artimųjų neprieštaravimas ir kt. Visa tai lemia mažą donorų skaičių. Donoro kortelė, skirtingai nuo potencialaus kaulų čiulpų donoro anketos, nėra pagrindas tapti potencialiu donoru.
Donoro kortelė – tai žmogiškumo išraiška. Daugelis garsių žmonių viešai deklaruoja turintys Donoro kortelę, o daugumoje šalių turėti Donoro kortelę ar spaudą vairuotojo pažymėjime ar kitaip išreikšti savo sutikimą, kad po mirties sutinka tapti organų donoru, yra garbės reikalas.
