Kiekvienais metais paskutinį rugsėjo šeštadienį rajone rengiama didelė šventė – Derliaus šventė „Aniuolų sargų kermošius“. Šiais metais rugsėjo 26 dieną ji šurmuliuos Vidiškiuose. Kultūros centro organizuojamas renginys bandys prisiminti pašto traktą Sankt Peterburgas – Varšuva.
Į Vidiškius sugužės visų rajono seniūnijų atstovai, kurie pristatys šių metų derlių – kas ką užaugino, kas kuo gali pasigirti, kas ką gali pasiūlyti. Čia bus galima pasiklausyti koncertų, pasigrožėti žirgais, paskanauti gaminių iš ūkininkų derliaus. Bus varžomasi gražiausio seniūnijos kiemelio, gardžiausios duonos, sunkiausios daržovės ar gražiausio vežimo rato konkursuose.
Ir visą tai vyks prisimenant pašto traktą Sankt Peterburgas – Varšuva. O kas tas pašto traktas? Pristatydami jį pasinaudosime Kraštotyros muziejaus muziejininko Raimondo Ramanausko surinkta medžiaga.
Važiuojant nuo Zarasų iki Kauno dėmesį patraukia pakelėje stovintys daugiau kaip pusantro šimto metų senumo pastatai, kažkada priklausę carinės Rusijos pašto žinybai – pašto traktui Sankt Peterburgas – Varšuva.
Jau nuo XVI a. Lietuvoje veikė gerai organizuota pašto tarnyba, svarbiausiais keliais buvo vežamos pašto siuntos ir keleiviai. Keleivių patogumui, jų poilsiui ir nakvynei prie svarbiausių vieškelių pradėtos steigti smuklės, arklių keitimo punktai. Tuometinė pašto ir kelių būklė Lietuvoje buvo geresnė negu kaimyninėje Rusijoje. Lietuvą prijungus prie carinės Rusijos Imperijos imta pertvarkyti ir paštą. 1797 m. Vilniuje įkurta centrinė pašto įstaiga, stambesniuose miestuose įsteigtos didesnės pašto stotys, buvo paskirti specialūs asmenys, kurie privalėjo rūpintis kelių priežiūra ir pašto stočių tvarkymu.
XIX a. antrame ketvirtyje, Rusijos imperijoje vystantis pramonei ir prekybai, ryšiams su užsieniu, Rusija vis labiau rūpinosi naujų modernių plentų tiesimu vakarinėse jos gubernijose. Vienas svarbiausių plentų buvo Sankt Peterburgas – Varšuva, kirtęs Lietuvos teritoriją. Plento ruožą Daugpilis – Kaunas planuota baigti įrengti 1833 m., bet sutrukdė prasidėjęs 1831 m. sukilimas. Todėl jis atidarytas tik 1836 m. vasarą.
Traktas buvo tiesiamas kiek įmanoma tiesesne linija. Važiuojamoji kelio danga buvo iš sutankinto žvyro, abipus iškasti gilūs grioviai, apsodinti medžiais, daugiausia beržais, kurių dalis išliko iki šiol. Kelio plotis visur buvo 6 sieksniai (12,78 m), tik Ukmergėje kelias siaurėjo, nes ėjo per jau užstatytą miesto centrinę gatvę, kurią praplatinti nebuvo galimybių.
193 varstų (205 km) pirmos klasės trakto Daugpilis – Kaunas statyba kainavo 1 225 000 rublių arba 6 060 rublių vienam kilometrui. Naujasis, pats moderniausias tuo metu kelias turėjo didelę strateginę, politinę ir ekonominę reikšmę, darė įtaką Lietuvos ekonomikos kilimui, šalia jo esančių gyvenviečių vystymuisi. Dėl atsiradusio plento ėmė sparčiai augti, plėstis iki tol buvusios nedidelės ir nežymios Zarasų, Utenos, Jonavos gyvenvietės.
Kelių priežiūrai, saugojimui, keleiviams apsistoti, arkliams pakeisti reikėjo įvairių pastatų. Todėl, tiesiant Daugpilio – Kauno plentą, tuo pat metu statomi pašto stočių kompleksai su administraciniais ir gyvenamaisiais namais, pagalbiniais pastatais. Trakto pakelės pastatų planus rengė bei vietas statyboms parinko čekų kilmės architektas Vaclovas Ričelis. Įgyvendindamas savo projektus jis stengėsi pastatų kompozicijoje išryškinti Lietuvai būdingas architektūros detales: stočių namams pritaikė prieangio tipo portikus, primenančius kaimo trobų gonkus, ūkiniams trobesiams naudojo cemento, tinko ir skaldos mozaiką, tuo metu labai paplitusią Lietuvos architektūroje.
Tankiausiai, kas 7 – 10 varstų, stovėjo kelio prižiūrėtojų namukai, kuriuos Lietuvoje vadino „kašarkomis“. Juose gyveno kelius prižiūrintys, remontuojantys žmonės, kelio darbams paskirti kareiviai, samdyti darbininkai. Kelio apeiviai privalėjo prižiūrėti tvarką trakto keliuose, išlyginti duobes, nudažyti kelio ženklus, remontuoti tiltus ir pan.
Namus keleiviams apsistoti – karčemas – paprastai įrengdavo arklių pašto stotyse. Kartais karčemą statydavo atskirai. Ji atstodavo viešbutį ir valgyklą. Dažniausiai karčemas iš valdžios nuomodavo žydai.
Svarbiausi pakelės pastatai buvo arklių pašto stotys. Pašto stotys skirstytos į tris klases. Didžiausiose, pirmos klasės stotyse, buvo koridorinė kambarių išdėstymo tvarka, jų koridoriai ėjo išilgai ir skersai, t.y. kryžmine tvarka. Antros klasės stotyse korpusai buvo kuklesni, su 6 langais. Trečios klasės stočių pastatai buvo palyginti nedideli, su skersiniais koridoriais, kiekviename fasade po 4 langus. Prie kiekvienos stoties privalėta įrengti veją su gėlių lysvėmis priešais pagrindinį pastatą, takelius į kiemą reikėjo išgrįsti akmenimis ir t.t. Ukmergės pašto stotis buvo pirmos, Jonavos – trečios kategorijos. Tiek vienos, tiek kitos iš šių stočių projektai Rusijoje laikytini pavyzdiniais. Pašto stotys veikdavo ištisą parą, jas uždarydavo tiktai nakčiai. 1851 m. duotas nurodymas prie kiekvienos pašto stoties vakare uždegti žibintus ir laikyti uždegtus iki ryto, kad matytų pravažiuojantieji.
Stotis paprastai aukcione išnuomodavo trims metams privačiam asmeniui, pasiūliusiam didžiausią kainą. Jis kasmet gaudavo tam tikrą valdiškų pinigų sumą, skirtą arklių pašarui. Pavyzdžiui, 1853 m. vieno arklio pašarui pirkti metams skirdavo 157 rublius ir 33 kapeikas. Nuomotojais dažniausiai tapdavo vietiniai dvarininkai arba pirkliai žydai, kurie išsinuomodavo vieną ar kelias pašto stotis.
Paštą paprastai į pašto stotis pristatydavo du kartus per savaitę – ketvirtadienį ir šeštadienį. Pašto keliais diližanais kasdien važiuodavo daug keleivių. Kelionė nuo Zarasų iki Kauno trukdavo beveik dvi dienas. Dažnai norinčiųjų važiuoti būdavo daugiau negu laisvų vietų diližane, tad kai kam tekdavo ir kelias dienas palaukti.
Atsiradus plentui Sankt Peterburgas – Varšuva, arklių pašto stotims bei prie jų esančių vietovių gyventojams atsirado dar vienas nemažas rūpestis – caro ir jo šeimos narių pravažiavimai iš Sankt Peterburgo į Varšuvą (o iš ten – užsienin) ir atgal. Kol nebuvo plento, carai važinėdavo pro Švenčionis ir Vilnių, Zarasų – Kauno ruožą palikdami šone. Dabar, trumpindamas kelią, caras dažnai net neužsukdavo į Vilnių, per Zarasus, Ukmergę, Kauną traukdamas tiesiai į Varšuvą. XIX a. viduryje reikalauta kiekvienam tokiam pravažiavimui visose pašto stotyse laikyti po 24 gerus pašto arklius pamainai.
1846 m. caro svitą sudarė 32 žmonės. Kiekvienai caro ar jo palydos karietai skirdavo atitinkamą arklių skaičių. 1846 m. caras su palyda važiavo dešimčia karietų su pakinkytais 52 arkliais, 1849 m. – septyniomis karietomis su 33 arkliais. 1860 m. rugsėjį iš Kauno į Daugpilį caro palyda vyko net su 20 ekipažų, pakinkytų 106 arkliais. Tuomet kiekvienoje pašto stotyje liepta turėti po 132 paruoštus arklius.
Jei eiliniai keliautojai nuo Zarasų iki Kauno keliaudavo dvi dienas, tai caras su geriausiais arkliais šį atstumą įveikdavo per 10 valandų. 1849 m. liepos 11 d. caras Nikolajus I, Zarasuose pasirodęs 10 val. 30 min., Kaune buvo 20 val. 30 min. (Ukmergę jis pasiekė 17 val. 45 min.). Paprastai tarpiniuose punktuose keičiant arklius, caras iš karietos nelipdavo. Kartais pakelėje jis sustodavo užkąsti.
Paprastai apie būsimą caro pravažiavimą pranešdavo iš anksto (prieš mėnesį ar kelis), kad pašto stotyse paruoštų gerus arklius pamainai, sutvarkytų stočių aplinką, išorę, vidų. Kiekviena didesnė stotis turėjo vadinamuosius „caro kambarius“ galimam caro poilsiui ar nakvynei. Tačiau nenustatyta, kad caras kada nors būtų nakvojęs kurioje nors Daugpilio – Kauno plento arklių pašto stotyje.
Plentu vykstančius keleivius kartais užpuldavo plėšikai. Ypač pavojingais laikyti ruožai tarp Pageležių ir Jonavos bei Jonavos ir Turžėnų stočių. Dar prieš pastatant plentą, 1824 – 1825 m. Jonavos ir Ukmergės apylinkėse siautėjo visoje Lietuvos Vilniaus gubernijoje garsėjusi jonaviečių brolių Krivočionokų gauja, kuriai sugauti teko sutelkti visas Ukmergės apskrities policijos pajėgas ir kariuomenę. Plentui atsiradus, plėšikaujančiųjų ant jo tai padaugėdavo, tai sumažėdavo. Ypač dažnai keleiviai puldinėti 1879 m. pradžioje.
Arklių paštui trukdė ir atsiradę privatūs pervežėjai. 1860 m., vos įpusėjus geležinkelio Sankt Peterburgas – Varšuva statybai, Pašto Departamentas jau turėjo žinių, kad privatūs pervežėjai vežioja keleivius nuo Prūsijos sienos iki Daugpilio, kuriame jau buvo geležinkelis, naudodami ne nuosavus ar samdytus, bet pašto arklius, gautus dėl padirbtų kelionės raštų („Padorožnų“) ar papirkus pašto stočių nuomotojus. Ukmergėje 1907 m. gyveno 16 vežikavimu užsiimančių žmonių.
Galutinai arklių paštą Ukmergės – Kauno ruože nusmukdė kelionių apribojimai Pirmojo pasaulinio karo metais ir 1916 m. pastatytas siaurasis Ukmergės – Jonavos geležinkelis.
Ukmergės arklių pašto stotis buvo viena puošniausių ir didžiausių pirmos klasės stočių. Pastatas pastatytas 1835 m., tačiau vidus galutinai įrengtas 1836 m. pradžioje. 1835 m. rudenį, prieš pravažiuojant carienei, šiek tiek pakeistas pastato planas. Stoties pastatas du kartus kapitališkai remontuotas ir perstatinėtas XIX a., kelis kartus rekonstruotas XX a. Joje šiandien įsikūrusi „Vilkmergės“ klinika.
Kadangi Ukmergėje kirtosi du dideli pašto traktai: Sankt Peterburgas – Varšuva ir Vilnius – Ryga, eismas per Ukmergę buvo intensyviausias, todėl jos pašto stotis buvo didžiausia tiek Daugpilio – Kauno ruože, tiek visoje Kauno gubernijoje. Jos statyba kainavo 66 460 rublių asignacijomis. 1844 m. pavasarį Ukmergės pašto stotis privalėjo turėti 57 arklius, tuo tarpu Kauno – 32 arklius, Turžėnų, Pageležių ir Jonavos – po 25 arklius. Ukmergės pašto stotyje arklių vis daugėjo. 1854 m. joje buvo 78, 1855 m. – 81, 1860 m. – 93 arkliai.
Iki XIX a. aštunto dešimtmečio Ukmergės pašto stotimi naudotasi labai intensyviai, pro ją keliavo didžiuliai keleivių ir prekių srautai. Iš Kauno į Sankt Peterburgą nuo 1840 m. pašto karietos – diližanai – per Ukmergę važiuodavo kasdien, išskyrus trečiadienius ir sekmadienius. Pirmadieniais ir ketvirtadieniais važiuodavo lengvieji diližanai, antradieniais ir penktadieniais – sunkieji, šeštadieniais – ekstra paštas. Kursuodavo ir dviviečiai tarantasai. 1857 m. per Ukmergės arklių pašto stotį pravažiavo apie 20 000 keleivių, kasdien į stotį atvykdavo apie 40 pravažiuojančiųjų. Buvo nustatytas toks ekstra pašto keliavimo greitis: plentu – 10 varstų per valandą, o paprastu keliu – 8 varstai per valandą (t.y. 10,7 ir 8,5 km per valandą).
Vidiškiuose buvo pastatyta „kašarka“, bet iki šių dienų ji neišliko. Nežinoma ir jos nugriovimo data. Ji stovėjo šiaurinėje kelio pusėje, Mūšios kairiojo kranto šlaite. Senieji Vidiškiai minimi nuo 1502 m. buvo radialinio plano miestelis su aikšte, atsigręžusia į Šventosios upę. Nutiestas plentas apėjo miestelį iš šiaurinės pusės. Po to nauji namai jau augo šalia plento, išsiplėtė gatvinė gyvenvietė.
Renginys organizuojamas įgyvendinant projektą „Derliaus šventė „Aniuolų sargų kermošius“ Vidiškiuose“, kuris finansuojamas pagal VO „Ukmergės rajono vietos veiklos grupė“ 2016-2023 metų vietos plėtros strategijos priemonę „Parama kaimo gyventojų aktyvumo ir pilietiškumo skatinimui, bendrų iniciatyvų rėmimui” LEADER-19.2-SAVA-6 – EŽŪFKP ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. Projekto partneriai – Ukmergės krašto bendruomenių sąjunga, Šventupės kaimo bendruomenė bei Vidiškių miestelio bendruomenė.
