Dar su tamsa vykstame Rokiškio link. Vėsokas rytas ir balsų klegesys išblaško miego likučius. Moteriškas kolektyvas su vairuotoju priešaky. Dairytis nėra kur, nes tamsu.
Rokiškyje – drėgnas, žvarbus rytas. Nuotaiką pataiso besišypsantis kelionės gidas – istorikas Evaldas Musteikis. Apie Rokiškio bažnyčią pradeda pasakoti čia pat šventoriuje, nes bažnyčioje jau vyksta mišios.
Sužinome, kad 56,5 m aukščio bažnyčios bokštas iki pat viršūnės vien iš plytų. Bokšte yra būgnas – karų su turkais trofėjus. Juo rokiškėnams skelbiamas Velykų rytas. Grafų Tyzenhauzų statytą bažnyčią įrengiant prisidėjo belgų, austrų, vokiečių, prancūzų meistrai.
0,65 m dydžio kriauklę švestam vandeniui, rastą Raudonojoje jūroje, padovanojo jūreiviai.
Centrinis bažnyčios altorius iš bronzos ir dramblio kaulo – vienintelis toks Lietuvoje. Bažnyčia turi raudonojo marmuro krikštyklą. Vitražuose – Lietuvos didikų veidai. Bažnyčios rūsyje, po centriniu altoriumi, ant juodojo marmuro pjedestalo, raudono marmuro sarkofage, ilsisi Reinoldo Tyzenhauzo palaikai.
Apžiūrėję Nepriklausomybės aikštę, vykstame į Rokiškio dvaro rūmus.
Palypėjus dvaro laiptais ir atsigręžus atgal, žvilgsnis sminga tiesiai į bažnyčią, iki kurios lygiai 1 km. Tokia buvo dvarininkų užgaida.
Vaikštome po rūmų sales. Čia ponų valgomasis su brangiais porceliano indais, dvariškių aprėdų salė, darbo kambariai, medžioklės trofėjų salė. Daug medžioklės trofėjų muziejui padovanojo prezidentas Algirdas Brazauskas. Toliau medžio drožybos darbai, koplytstulpiai.
Parke apžiūrėjome prakartėlių klėtelę. Idėja kurti prakartėles gimė Sicilijoje, vėliau išplito po pasaulį. Prakartėles muziejui dovanoja meistrai čia pat parke vykstančių bianalių metu. Kitas – muziejus perka.
Didelio kruopštumo reikalaujančių darbu stebino Liongino Šepkos medžio drožiniai, ypač ekspozicija – Paukščių balius.
Laikas spaudžia, judame Latvijos pasienio link. Pravažiuojame Latvijos sieną. Jau ir Bauskės miestukas. Iš tolo matome Bauskės pilį, kuri, pasak gido, renovuojama jau ketvirtus metus.
Akmeninės pilies sienos atnaujinamos labai įdomia tinko technika. Lipame ant pilies stogo, kad apžvelgtume miestelio panoramą. Gidas parodo kur suteka Mūšos ir Nemunėlio, latvių vadinamo Memeliu, upės ir jau už santakos tampa Lielupe.
Jau čia pat ir mūsų kelionės tikslas – Rundalės pilis. Apžiūrėjome septynias įvairių spalvų ir stilių sales, dvi galerijas, tris nišas su porceliano dirbiniais, kabinetus, laukiamuosius ir priimamuosius, miegamuosius ir valgomuosius, žaidimų ir pokylių sales, hercogų ir hercogienių rūmų puses. Matėme vyskupų rūbų parodą. Pro pilies langus grožėjomės parku.
Nusileidę į pilies parką apžiūrėjome Žaliojo teatro teritoriją.
Čia žiūrovams tiesiog susėdus ant žolės, sceną imituojančiame kalnelyje, vyksta koncertai ir spektakliai. Pasigrožėjome vis dar žydinčiais rožynais, gražiai apkarpytų tujų alėjomis, buksmedžių gyvatvorių labirintais, trykštančiu fontanu.
Už viską, ką išgirdome ir ką per dieną spėjome tiek daug pamatyti dėkojame gidui Evaldui. O jis kvietė dar ne vieną kartą apsilankyti Rokiškyje, nes nespėjo mums parodyti nė pusės rajono įžymybių.
Lionė Strumilienė
Gėlininkų draugijos valdybos narė
Ramunės Kelbauskienės nuotraukos
