Kelias – tai magija, didžioji iliuzija, saviapgaulė. Taip mano ne vienas mėgstantis ir galintis keliauti.
Balandžio pradžia dviem Ukmergės kultūros centro darbuotojoms: etninės kultūros specialistei Vilmai Mulevičiūtei – Sabaliauskienei ir režisierei Laimai Jančiauskaitei prasidėjo kelione. Kartu su Lietuvos kultūros centrų asociacijos nariais balandžio 1-9 dienomis dalyvavome tarptautiniame seminare – kvalifikacijos kėlimo stažuotėje Bavarijos (Vokietija) regione. Seminaro dalyviai susipažino su didžiausio Europos Miuncheno kultūros centro Gesteig veikla, Bambergo savivaldybės kultūros skyriaus funkcijomis, vykdomais projektais, kultūros finansavimo mechanizmais, Ingolstad kultūros centro Neun veikla ir uždaviniais veikiant nedraugiškoje kultūrai aplinkoje.
Asociacijos nariams teorinius ir praktinius užsiėmimus vedė Stefani Henkel – Gesteig kultūros centro direktoriaus referentė, Oliver Will – Bambergo savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas, Ana Scheiman – Bambergo Liaudies universiteto direktorė, Agne Biugen – Miuncheno savivaldybės Viešosios bibliotekos direktorė, Kristi Schellersheim – Ingolstad kultūros centro Neun direktorė ir kt.
Susipažinome su įdomiai, visiškai pagal kitokią sistemą nei Lietuvoje dirbančių Vokietijos kultūros centrų ir Liaudies universitetų veikla, jų vykdomais projektais, technine baze, Vokietijos kultūros politikos ir kultūros sistemos finansavimo prioritetais. Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas Romas Matulis pristatė ir Lietuvos kultūros centrų veiklą, kultūros politikos prioritetus.
Didžiausią įspūdį paliko Gesteig kultūros centras Miunchene, pribloškęs savo gigantiškumu. Čia po vienu stogu čia bazuojasi įvairios institucijos: filharmonija, kamerinis orkestras, aukštoji muzikos ir teatro mokykla ir t.t. Didesnėse ir mažesnėse salėse vyksta labai daug netikėtų renginių ir projektų (vieno renginio metu Juodosios salės grindys buvo užpiltos apie 30 cm smėlio). Po tuo pačiu stogu įsikūrusi ir 1,6 milijonų leidinių sauganti biblioteka. Į jos fondus pateko ir Ukmergės kultūros centro išleistas tradicinės muzikos CD „Ir ko man kentėti“. Biblioteka labai daug dėmesio savo veikloje skiria vaikams ir pabėgėliams, turi 6 bibliobusus. Jei mokykla nutolus apie 1,5 km nuo bibliotekos, ten jau važiuoja bibliobusas. Lankytojais nei vienas iš Gesteig kultūros centro organizuojamu renginių nesiskundžia, čia visada gausu žmonių.
Visai kitokia situacija Ingolstad kultūros centre Neun. Šis centras įkurtas visai neseniai, tik 2014 m. Nors mieste gyvena apie 350 000 gyventojų, yra Audi gamykla, tačiau kultūra dar ieško savo kelių kaip pritraukti lankytojus. Tiesa, į šį miestą yra pasiprašęs prieglobsčio visas Gruzijos kamerinis orkestras, kurį ir išlaiko Audi gamykla. Keletą dienų, liepos mėnesį, parke, leidžiantis saulei vyksta kamerinės muzikos festivalis. Centro darbuotoja apgailestavo, kad kol kas neturi savo publikos, kad tai kas labai mėgstama Miunchene visiškai nesulaukia susidomėjimo Ingolstade.
Kultūros įstaigas lankėmės dar ir Niurnbere, ir Bamberge. Įspūdžių gausų, visko net ir nesurašysi. Įdomu ir tai, kad visose lankytose vietovėse gausu lietuviškų ženklų: išlikę Vyčio atvaizdai ant miesto pastatų, istoriniai eksponatai Rezidencijos muziejuje Miunchene. Iš šio miesto transliuotos „Amerikos balso“ ir „Laisvės radijo“ laidos lietuvių kalba. Ingolstad mieste po Antrojo pasaulinio karo gyvavo daug visuomeninių ir kultūrinių organizacijų, kurį laiką veikė lietuvių gimnazija.
Seminarui – kvalifikacijos kėlimo stažuotei skirta savaitė labai greitai baigėsi, palikusi neišdildomų įspūdžių, patirčių, pažinčių, galimybių.
Vilma Mulevičiūtė – Sabaliauskienė
Romo Matulio nuotraukos
