Ukmergės „Šilo“ pagrindinės mokyklos mokytojos Alma Kubrakovienė, Jolita Miškinienė ir Edita Januškevičienė bei mokinės Auksė Paškevičiūtė, Ieva Uselytė, Viltė Šereikaitė ir Bernadeta Kalvelytė kovo 10-14 dienomis lankėmės Vokietijoje, kur vyko tarptautinės daugiašalės partnerystės Comenius projekto „Vartokime ir rūšiuokime atsakingai … Už atliekų perdirbimą, piliečiai!“ dalyvių susitikimas.
Po dviejų valandų skrydžio jau buvome Frankfurte. Ten mus pasitiko dvi vokiečių šeimos ir susitikimą organizuojančios Kooperative Gesamtschule, esančios Kirchberge, maždaug už 100 kilometrų nuo oro uosto, direktorius. Iš karto važiavome į mokyklą, kur mūsų laukė kiti projekto dalyviai iš Vokietijos, Lenkijos, Belgijos, Ispanijos ir Prancūzijos (Gvadelupos) ir gausus vaišių stalas. Pabendravusios ir pasivaišinusios, vykome į mus priėmusių vokiečių moksleivių Timo, Enrikės, Jasminos ir Eimė namus, kur gyvenome viso susitikimo metu. Šeimos mus sutiko labai draugiškai ir rūpinosi, kad mes būtume laimingos ir kad mums nieko netrūktų.
Antradienio programą pradėjome mokykloje. Čia kartu su kitais projekto dalyviais dalyvavome oficialioje sutikimo dalyje. Joje mokiniai keliomis kalbomis tarė pasisveikinimo žodžius, dainavo, grojo įvairiais instrumentais. Pasirodo, didelis plastikinis kubilas, skirtas surinkti lietaus vandeniui, irgi gali būti panaudotas kaip mušamasis muzikinis instrumentas. Po koncerto turėjome progą apžiūrėti mokinių darbų parodą, susijusią su projektu. Joje buvo eksponuoti įvairūs vaikų darbeliai iš atliekų.
Vėliau visi svečiai buvo pakviesti pasižvalgyti po mokyklą ir jos teritoriją, kurioje yra pastatyta biokatilinė. Šios ekskursijos metu sužinojome, kad mokykla šildoma ekologiškai, t.y., susmulkintomis medienos (medžių šakų) atliekomis, kurias įmonė priima iš gyventojų nemokamai, jas išdžiovina, susmulkina, smulkesnes atliekas parduoda vynuogių augintojams kaip mulčią, o stambesnes pristato į katilines. Šių atliekų visai užtenka apšildyti trijų miestelių mokyklas, ligonines ir kitas viešąsias įstaigas. Įmonėje dirba apie 80 žmonių, kurie tvarko, džiovina atliekas, o visas tris krosnis valdo 1 žmogus nuotoliniu būdu.
Taip pat pamatėme, kaip įrengtos klasės, kokiomis sąlygomis dirba mokytojai ir mokiniai. Po pietų laukė išvyka į netoliese esančią, įspūdingame kraštovaizdyje įkurtą vandenvalos įmonę, primenančią Ukmergės vandens valymo įmonę. Joje sužinojome, kad vanduo valomas keliais etapais. Pirmiausia pašalinami riebalai ir smėlis. Kitų etapų metu vandenyje esantis dumblas nusistovi, o švaresnis vanduo keliauja į kitą valymo etapą. Galiausiai atlikus įvairius tyrimus ir įsitikinus, kad vanduo tikrai švarus (vanduo išvalomas iki 95 procentų), jis išleidžiamas į šalia tekančią upę, o likęs dumblas naudojamas kaip trąša. Vandenvalos įmonėje mums labai pasisekė, kadangi tuo metu ten dirbo vandens skaitytojas, kuris pademonstravo unikalų reginį – kaip per mikroskopą kelis šimtus kartų padidintas atrodo nevalytų nuotekų vandens lašas. Jame pilna įvairiausių keistų mikroorganizmų. Pagal mikroorganizmų judrumą vandens skaitytojai sprendžia, ar į vandenvalos įrenginius atkeliaujančius nuotekų vandenis nepatenka cheminės ar kitos medžiagos, kurios juos sunaikintų. Šis vaizdas mums buvo labai įdomus ir neįprastas.
Vakare mūsų laukė pramogos – kartu su savo draugais vykome į projekto dalyviams mokiniams suorganizuotą diskoteką. Ji vyko jaunimo centre, kur jaunimas renkasi pabendrauti, pabūti kartu. Iš pradžių visi pasiskirstėme į dvi grupes. Viena grupė ėmėsi gaminti mėsainius, o kita po vakarėlio tvarkėsi. Mes, lietuvės, gaminome, gamindamos bendravome su kitų šalių vaikais, o labiausiai su tais, kurie rugsėjį svečiavosi Lietuvoje. Buvo džiugu girdėti, jog įspūdžiai ir prisiminimai apie Lietuvą gražūs. Buvo labai linksma.
Trečiadienį kartu su mus apgyvendinusiais vaikais ėjome į pirmą pamoką. Aš, šio straipsnio autorė, turėjau dalyvauti chemijos pamokoje. Deja, chemijos mokytojos nebuvo, todėl nebuvo ir pamokos, tačiau turėjau progą susipažinti su kitais mokiniais, su jais pabendrauti. Paskui kartu su visais projekto dalyviais išvykome į Tryrą (vokiškai Trier). Šis miestas garsus tuo, kad yra seniausias Vokietijos miestas, įkurtas maždaug prieš 2000 metų, dar romėnų laikais. Jame gausu architektūrinių paminklų, kurių daugelis yra įtraukti į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Pats žymiausias yra Porta Nigra. Tai senojo romėniško miesto vartai. Ankščiau jie turėjo pavadinimą, susietą su romėnų karo dievu Marsu. Pavadinimas pasikeitė, kai bėgant laikui vartai iš šviesių tapo juodi, lyg apdegę. Dabar jie vadinami Porta Nigra (lotyniškai „juodieji vartai“). Apžiūrėję Portą Nigrą, vedami gidės, pasivaikščiojome po senamiestį. Jame gausu įvairių stilių, įvairių amžių pastatų ir paminklų, tokių, kaip Šv. Petro fontanas, Trijų Magi (arba karalių) namai. Tai labai spalvingas, panašus į turkišką, pastatas. Aplankėme viduramžių statinius – Tryro katedrą ir šalia jos esančią bažnyčią. Jos labai skiriasi savo stiliumi ir išvaizda. Tryro Šv. Petro katedra yra seniausia Vokietijoje. Joje yra dideli, įspūdingi, kaip vokiečiai sako, į paukščio lizdą panašūs vargonai. Pats vertingiausias eksponatas – Kristaus tunika, apie kurią pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose užsiminta dar 11 amžiuje. Besiūlė tunika, saugoma stikliniame sarkofage, simbolizuoja nedalomą krikščioniškąjį pasaulį. Įdomi katedros vidaus architektūra – romėniškoji struktūra susipina su baroko dekoru ir gotikos skliautais. Šalia katedros esanti Šv. Mergelės Marijos bažnyčia yra seniausia gotikinė bažnyčia Vokietijoje. Ji pasižymi neapsakomu puošnumu, lengvumo ir erdvės įspūdžiu, skulptūrų gausumu, būdingu gotikai. Taip pat pamatėme ir daug sužinojome apie Imperatoriaus Konstantino baziliką – sosto salę, kitaip vadinamą Aula Palatina. Ji, kaip ir visi seni romėniški pastatai, yra kiek žemiau už dabartinį miestą, nes po jos pastatymo miestas daug kartų griuvo ir buvo statomas ant griuvėsių. Nors ši bazilika pastatyta 4 a. pab. ir yra labai sena, joje įrengtos šildomos grindys ir sienos. Visa bazilika yra pastatyta iš daugybės labai mažų plytų, kurios sukuria dydžio iliuziją. Taip pat pamatėme termas (senovės romėnų viešąsias pirtis), o tiksliau, jų liekanas. Nors pačios termos ne itin gerai išsilaikiusios, jų požemiai – beveik nepasikeitę. Po juos vaikštant, gidė pasakojo apie vergų darbą termų požemiuose, termų veikimą ir jų teiktas pramogas.
Ketvirtadienį rytą kartu su visais projekto dalyviais išvažiavome į Strasbūrą, Prancūziją. Ten aplankėme Europos Parlamentą. Sužinojome apie jo veiklą, svarbą, naudą Europai, Europos Sąjungai ir europiečiams. Taip pat gidas papasakojo apie Europos parlamento pastatą, jo architektūrą. Stovint vidiniame pastato kiemelyje, matyti rusvos spalvos „rėmelis“, suskirstytas į mažesnius „rėmelius“. Daugelis tų „rėmelių“ yra langai, o dalis jų – tušti. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga nėra iki galo suformuota ir į ją dar gali įsijungti kitos šalys, tarsi užpildydamos tuos tuščius „rėmelius“. Pasiklausę gido pasakojimų, susitikome su keliais europarlamentarais iš Vokietijos, Ispanijos, Lenkijos ir Lietuvos. Klausėmės ispano europarlamentaro kalbos. Jis prisipažino pirmą kartą matantis tokius jaunus žmones kaip mes, atvykusius į Europos Parlamentą ir besidominčius jo veikla. Deja, Europos Parlamento narys iš Lietuvos Justas Paleckis su mumis spėjo tik pasisveikinti, nes turėjome skubėti į plenarinių posėdžių salę, kad pamatytume, kaip vyksta balsavimas. Posėdžio kiekvienas galėjo klausytis savo gimtąja kalba per ausines. Palikę Europos Parlamento rūmus turėjome galimybę pasivaikščioti po Strasbūro senamiestį, pasigrožėti architektūra bei žydinčiomis sakuromis.
Penktadienį anksti rytą mus, lietuves, į netoli Kirchbergo esantį Hahn oro uostą palydėjo keturi mūsų draugai Tim, Enrikė, Jasmin ir Eimė su šeimomis ir prancūzų kalbos mokytojas, kuris projekto dalyvius lydėjo viso susitikimo Vokietijoje metu. Padėkojome jiems už malonų sutikimą, gerai praleistą laiką ir, kad ir kaip būtų gaila, atsisveikinome. Įsėdome į autobusą, kuris mus nuvežė į Frankfurto oro uostą. Po kelių valandų jau buvome Vilniuje.
Grįžau kupina įspūdžių ir dėkingumo žodžių klasės auklėtojai Janei Juzėnienei, padrąsinusiai vykti į susitikimą, projekto koordinatorei Almai Kubrakovienei, suteikusiai šansą pamatyti svečią šalį, pabendrauti su užsieniečiais prancūzų, anglų kalbomis, susipažinti su kitataučių kultūra. Ši išvyka man suteikė pasitikėjimo savimi ir naujos patirties.
Auksė Paškevičiūtė, 8a klasės mokinė
