Atkeliavęs iš karščiu dvelkiančių Pietų Azijos šalių, Lietuvoje sparčiai išpopuliarėjo Mehndi – kūno tapybos menas chna dažais. Ten jau nuo senų senovės chna dažais puošiamasi įvairių švenčių metu, tikima, kad įmantrūs raštai neša sėkmę, saugo nuo blogos akies. Dažniausiai išpiešiamos rankos, kojos, rečiau – veidas, nugara. Iš rytų atkeliavusi ši meno rūšis kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, keletą pastarųjų metų – vienas iš madingiausių kūno puošybos elementų.
Lietuvoje Mehndi kūno tapybos menas geriau žinomas kaip trumpalaikės henna-chna tatuiruotės. Tai – linksma, saugu, paprasta, išmanu ir… laikina. Ne vienas paslapčia pasvajoja, bet neišdrįsta pasidaryti tatuiruotę visam gyvenimui, todėl laikinos tatuiruotės – puikus pasirinkimas. Jomis gali išreikšti savo požiūrį, jausmus, pasaulėžiūrą. Tatuiruotės daromos natūraliais chna dažais, todėl yra visiškai nekenksmingos, laikosi nuo 4 dienų iki dviejų savaičių. Laikinos tatuiruotės gali būti įvairių švenčių, festivalių, mergvakarių, gimtadienių akcentas.
Su kūno tapyba iš arčiau susipažinti galėjo ir Ukmergės rajono bendruomenė – Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje buvo surengtos kūrybinės dirbtuvės „Piešinių ant kūno menas“. Dirbtuvėms vadovavo chna tatuiruočių meistrė – ukmergiškė Vidmantė Startaitė-Periokienė. Apie šią kūno puošybos rūšį žinojusi jau seniai, intensyviai Vidmantė piešia metus laiko. Kaip pati sakėsi: „Į mano gyvenimą henna-chna tatuiruotės atėjo labai netikėtai – gavau tūtelę dažų dovanų. Žinoma, iš pradžių piešiniai buvo mėgėjiški, tačiau nesustojau, bandžiau dar ir dar kartą, praktikavausi paišydama ne tik ant savęs, bet ir draugų. Taip ir ranka pradėjo klausyti. Piešiniai darėsi vis sudėtingesni, atsirasdavo daugiau žmonių, norinčių pasipuošti. Viskas vyko labai natūraliai, ir štai dabar jau mokau kitus renginio metu…“ Fotografinę atmintį turinčiai moteriai užtenka tik pažvelgti į piešinio pavyzdį ir ji meistriškai viską atkartoja. Pasak jos, tai pomėgis, po truputį galintis pereiti ir į darbinę veiklą.
Nors renginio pradžia buvo numatyta 15 valandą, tačiau jau prieš gerą valandą rinkosi norintys dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. Bibliotekos vasaros skaitykla sunkiai talpino visus susirinkusius, smalsiai renginį stebėjo ir praeiviai. Pirmiausia dirbtuvių vedėja visus supažindino su chna meno istorija ir subtilybėmis. Vėliau visi patys piešė su chna dažais, mokymai vyko nuo pačių pradžių – kaip paimti dažų tūtelę, kaip nupiešti pirmąjį lapelį, ir galiausiai, kaip nusipiešti norimą ornamentą. Renginio vedėja Vidmantė dėmesingai prieidavo prie kiekvieno ir tikino, kad viskas puiku, nes net ir gamtoje nėra tobulų lapelių, todėl visų piešiniai puikūs.
Be abejo, visų laukiamiausia buvo paskutinė renginio dalis – kiekvienam pažadėtas išsirinktas piešinys ant kūno. Per bibliotekos kiemą nusidriekė ilga eilė – visi kantriai laukė. Ir taip beveik per tris valandas chna tatuiruotės papuošė visus norinčius. Mergaitės rinkosi širdeles, gėlytes, merginos – indiškus ornamentus, mandalas, vaikinai norėjo puoštis skorpionais ar paukščio sparnais per visą nugarą. Nors Vidmantė praktiškai be sustojimo piešė ir prieš renginį, ir po jo, jauna moteris sakėsi visai nepavargusi ir šypsojosi priimdama patenkintų žmonių komplimentus.
Tapyba chna dažais – ne tik išliekantis gražus piešinys, tačiau ir tam tikras meditacijos būdas, kuriuo piešiantysis tarsi užkoduoja gerus linkėjimus ir sėkmę. Kiekvienas atėjęs į renginį išsinešė tokį piešinį, kuris atitiko jo nuotaiką, mintis, grožio supratimą, galėjo prisiliesti prie šimtamečių tradicijų, kurios atkeliavo ir į šiuolaikinę mūsų kultūrą.
Sigita Astikienė
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos
Bibliografijos-kraštotyros skyriaus vedėjaTatianos Urazovos ir autorės nuotraukos.
