Istorikai, ieškodami senose archyvinėse bylose duomenų, iš tikrųjų stengiasi „atkapstyti“ šaltinius, kurie paremtų jų mintis bei prielaidas rašomam straipsniui, stengiasi surasti pirminį dokumentą, autentiškai liudijantį istoriką sudominusį faktą.
Kai kalbinau Kraštotyros muziejaus darbuotoją istoriką R. Ramanauską man rūpimu klausimu dėl Tučo straipsnio „Lietuvos aide“( 1936) „ Ragana ant laužo Ukmergėje, sulaukusios platų rezonansą Lietuvoje, jis rėmėsi istoriko J. Jurgučio knyga „Raganų gaudymo šimtmetis“ (Vilnius, 1984m. „Mokslo“ leidykla), kur pacitavo: „ nors kai kurių DOKUMENTO žodžių jis (Tučas – aut.) nesuprato, jo turinį tikriausiai atpasakojo tiksliai“.
Vl. Šlaito viešojoje bibliotekoje yra aplankas „Ukmergės Pilies teismo sprendimai dėl raganavimo“, kur mano rūpimu klausimu knygoje RAGANŲ TEISMAI LIETUVOJE (Vilnius „Mintis“, 1987m.) rašoma: „ jame (Tučo straipsnyje – aut.) panaudotas archyvinis dokumentas, patekęs į privačias rankas. Dokumentą, kurį jis turėjo, vadina Ukmergės miesto teismo byla iš 1587 metų. Tačiau iš teksto ir bylos aplinkybių matyti, jog byla buvo svarstoma ne miesto (magdeburgijos), o pilies teisme. Autorius baltarusiškai ar lenkiškai (senosios slavų kalbos – aut.) versdamas rašė originalų žodį „grad“ išvertė miestu.“.
Man asmeniškai džiugu, kad Ukmergės krašto istorija vis daugiau nepalieka abejingų. Toks yra Julius Zareckas, kuris iš Kraštotyros muziejaus gavęs metraštį, datuotą 1907 metais, suranda jį sudominusį Raganos patvirtinimo faktą, įvykusį 1596 metais Ukmergėje.
Tačiau kas iš to? Dvi datos, nors ir kaip tempiamos ant vieno kurpalio, nesutampa (1587 – 1596). Šiuo atveju, remtis tik Vilniaus komisijos surinktų teismų aktų knyga (1907), kur paminėtas tas 1596 metų įvykis, reikalauja papildomos informacijos, nes, kaip sako istorikas R. Ramanauskas: „ Tučo versija nei patvirtinta, nei paneigta“, todėl reikia ieškoti pirminių šaltinių LIETUVOS VALSTYBINIAME ISTORIJOS ARCHYVE, kuriame, suradus (arba ne) 1587 metų Pilies teismo bylas, galėtume padėti tašką šioje istorijoje.
Kaip istorikui mėgėjui Juliui Zareckui, keletą metų vertusiam būtent šį jį sudominusį faktą (kodėl?) iš senosios slavų kabos, norisi pasakyti, kad: šį su Ukmergės ragana susijusį faktą jau seniai yra išvertęs a.a. Vytautas Vyčas, ilgametis „Eskizų“ redkolegijos narys, kurio rankraščio kopija yra Vl. Šlaito bibliotekos fonduose. V. Vyčas taip pat naudojosi tuo archyviniu šaltiniu, gautu iš Kraštotyros muziejaus, tačiau jis kažkodėl nebandė lyginti šiuos skirtingus faktus, nors ir kiek panašumo su tuo 1587 metų raganos sudeginimo įvykiu būtų jam pasirodę.
Savo ruožtu į Juliaus Zarecko straipsnyje pareikštą abejonę dėl Ukmergėje žydų buvimo fakto XVI a., galiu viešai perduoti savo prielaidą, kurią palaiko ir Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro administratorė Audronė Pečiulytė, kuri sutinka, kad Tučo paminėtas žydo Mejerio gyvenimo faktas Ukmergėje yra realus ir grindžia Kėdainių metraščiuose užfiksuotu įvykiu, kurį atpasakosiu (tikri įrašai): 1624 metais per Nevėžį (upę) pastatę tiltą, buvo pagerbti trys Kėdainiuose gyvenę žydai. Juos pagerbė iš Vilniaus atvykę svečiai….
Todėl suprantama, kad Kėdainių, kaip ir Ukmergės kraštuose, XVI a. gyveno ir dirbo žydų diaspora, įaugę į tuometinę kultūrą.
Grįžtu prie legendos „Vilkmergės ragana“, kuri iliustruota Aušros Bartkutės – Deviatnikovos šneka apie nelaimingą Agotos meilę Ignui, kai mylinčioji, nesuradusi atsako, griebėsi burtų, prašydama burtininkės Lukšienės pagalbos, todėl pasmerkusios save mirčiai…
Kęstutis Česnaitis
www.sxc.hu nuotr.
