Nespėjome pailsėti nuo COVID pandemijos, kaip horizonte pasirodė naujas virusas – beždžionių raupų virusas, priklausantis raupų virusų grupei, žmonijai gerai žinomas iš raupų epidemijų istorijos.
Pažiūrėkime, kaip tai pavojinga, kam tai pavojinga ir pabandykime suprasti, kokių priemonių imtis ir kaip planuoti savo gyvenimą.
Istorijos, kurios patenka į spaudą, o iš ten tiesiai į smegenis iš išmaniųjų telefonų ekrano, turi galimybę išsipūsti iki pasaulinio masto. Taigi, visų pirmą, pradėkime nuo ramybės. Kaip sakė agentas K iš „Vyrai juodais drabužiais“: „Visada yra kosminis kreiseris, mirties spinduliai, galaktikos maras, grasinantis sunaikinti visą planetą… Bet kad gyventojai neišprotėtų, jie neturėtų nieko apie tai žinoti“.
Ir mes dažniausiai nežinome.
Milijonus žmonijos istorijoje nusinešusių maro ar choleros protrūkių Žemėje pasitaiko kasmet, tačiau šie protrūkiai sustabdomi, sergantys ir kontaktuojantys žmonės griežtai izoliuojami, ir dauguma planetos gyventojų apie šių ligų protrūkius nežino ir mano, kad maras ir cholera yra tolimoje praeityje.
Taip buvo ir su beždžionių raupais iki šio momento.
Šios ligos atvejai Afrikoje registruojami gana reguliariai. Ir ne tik Afrikoje. Pavyzdžiui, 2003 metais JAV kilo beždžionių raupų protrūkis. Šešiose valstijose susirgo kelios dešimtys žmonių. Tačiau beveik niekas apie tai negirdėjo tada ir neprisimena dabar.
Šį kartą situacija tikrai rimtesnė – infekcija išplito į beveik visus žemynus, o tai jau savaime yra blogai. Tačiau ar šis protrūkis peraugs į pandemiją, labiau priklauso nuo epidemiologų ir infekcinių ligų specialistų darbo, nuo ankstyvos diagnostikos ir skiepų galimybių, negu nuo paprasto skaitytojo veiksmų.
Kodėl gi epidemiologai susirūpinę? Faktas yra tas, kad mirštamumas nuo beždžionių raupų Afrikos šalyse yra labai didelis ir svyruoja nuo 4 iki 22 %. T.y. remiantis statistika, tarp sergančių afrikiečių miršta nuo 4 iki 22 proc. Tai daug. Labai daug. Tačiau čia reikia prisiminti, kad medicinos pagalbos lygis Afrikos šalyse yra daug žemesnis nei Europoje. Pavyzdžiui, per 2003 m. beždžionių raupų protrūkį Jungtinėse Valstijose niekas nemirė.
Dalis mirtingumo ir sergamumo nuo šios ligos yra susiję su asmens amžiumi, kontaktavusio su infekcijos šaltiniu. Vyresni nei 45 metų žmonės savo laiku buvo skiepyti nuo raupų. O ši vakcina suteikia 85% apsaugą nuo beždžionių raupų.
Tačiau 1980 metais pasaulyje skiepijimas nuo raupų buvo nutrauktas. Tai reiškia, kad visi, kurie gimė vėliau, neturi povakcininio imuniteto nuo beždžionių raupų. Taigi rizikos grupėje yra visi jaunesni 45 metų amžiaus.
Epidemiologų teigimu, vaikų užsikrėtimo rizika ypač didelė.
Atsižvelgiant į tai, yra ir gerų naujienų.
Paprastai liga perduodama žmonėms nuo užsikrėtusių gyvūnų. T.y. šie gyvūnai pirmiausia turi atkeliauti iš Afrikos į Europą, kur jie užkrečia žmones ar kitus gyvūnus, o jau tie, savo ruožtu, žmones. Taip susidaro infekcijos grandinė.
Žinoma, turistas ar verslininkas gali užsikrėsti nuo gyvūnų Afrikoje, o paskui atvykti į Europą ar, pavyzdžiui, JAV. Taip ir atsitikdavo daugeliu atvejų praeityje.
Nuo žmogaus žmogui beždžionių raupais užsikrečiama sunkiau, bet galima ir užsikrėsti, be to, labai keblu, kad šia infekcija užsikrečiama per orą, oro lašeliniu būdu. Kaip ir koronavirusu.
Tačiau guodžia tai, kad infekcija reikalauja ilgo ir gana artimo kontakto. T.y. šiuo požiūriu beždžionių raupai yra labiau panašūs į tuberkuliozę nei į koronavirusą.
Net ir esant artimam ir ilgalaikiam kontaktui, užsikrėtimo tikimybė siekia apie 50%. O jei tokio kontakto nėra, tada tikimybė užsikrėsti sumažėja iki 3%.
Ar beždžionės raupai gali pasiekti Lietuvą? Tokia tikimybė yra. Lietuvos gyventojai laisvai keliauja po pasaulį, taip pat ir į Afriką. Tačiau problema yra ne tiek kelionės, kiek tai, kad dabar virusą galima sutikti ne tokiuose tolimuose kraštuose, o labai artimuose – Suomijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ar Didžiojoje Britanijoje.
Kodėl taip gi atsitiko? Kodėl infekcija šį kartą paliko Afrikos sienas ir pasiekė Europą? Visai gali būti, kad tai paprastas sutapimas. Juk 2003 metais užkratas pasiekė net šešias JAV valstijas, kas yra gana panašu į šiandienos paplitimo Europoje dydį.
Kita vertus, yra rizika, kad virusas mutavo ir išmoko geriau užkrėsti žmogų.
Mes, išgyvenę keletą koronaviruso mutacijų, neturime ko stebėtis. Tačiau į klausimą, ar virusas tikrai taip pasikeitė, ar ne, gali atsakyti tik genetikai. O jie dar neskelbė savo tyrimų duomenų.
Kita beždžionių raupų plitimo problema yra ta, kad pirmuosius ligos simptomus galima supainioti su vėjaraupiais ir uodo ar blakės įkandimu. Ekspertai teigia, kad beždžionių raupų odos apraiškas galima supainioti ir su sifilio apraiškomis. Kiti simptomai tai visiškai nespecifiniai: karščiavimas, galvos skausmas, šaltkrėtis, limfmazgių padidėjimas ir t.t.
Dėl to laboratorinė analizė tampa vienintele patikima diagnostikos priemone.
Labai svarbu anksti nustatyti užsikrėtusį ar sergantį asmenį. Mes juk nenorime laukti naujos epidemijos ir vėl visur dėvėti kaukes.
Pavyzdžiui, Latvijoje „Laboveritas“ medicinos įstaigoms jau tiekia PGR tyrimų sistemą, leidžiančią per 40 minučių patvirtinti arba paneigti beždžionių raupų diagnozę naudojant burnos ir ryklės tepinėlį.
Būtų gerai ir Lietuvoje susitvarkyti su diagnostika, bent jau kad nuraminti gyventojus, kurių dalis bet kokį burbulą ant odos gali pradėti vertinti kaip pavojingos ligos pradžią.
Beždžionių raupų atveju plačiai paplitęs tyrimas gali būti pigesnis ir saugesnis nei skiepijimas.
Visų pirma, todėl, kad šiuo metu pasaulyje turimos vakcinos nuo beždžionių raupų yra mažiau saugios nei, pavyzdžiui, mRNR koronaviruso vakcinos.
Antra, vien dėl to, kad nėra skiepų nuo raupų reikiamu kiekiu. Juos dar reikia pagaminti ir pristatyti. Tačiau testavimo klausimą galima išspręsti jau „rytoj“.
O tai reiškia, kad šiandienos beždžionių raupų plitimo klausimas yra „vyrų juodais drabužiais“, tiksliau, „vyrų baltais drabužiais“ – baltais chalatais – infekcinių ligų specialistų, epidemiologų, virusologų – specialistų, kovojančių su visokiomis rūšimis, mikroskopinėmis piktosiomis dvasiomis, kompetencija.
Kalbant apie tikimybę, kad paprastas žmogus užsikrės artimiausiomis dienomis ir savaitėmis, yra labai mažos. Tuo pačiu, jei nebus nustatyta profilaktinė diagnostika, ligonio izoliavimas įtarus beždžionių raupą, neradus ir nesustabdžius infekcijos židinių, tai kyls pavojus ligai išplisti visame pasaulyje ir Lietuvoje, ir židinio protrūkių perėjimas į epidemijos stadiją. O norėtusi to išvengti.
Jonas Miliukovas
