Mediniame bendrabutyje, kuriame įrengti savivaldybės socialiniai būstai (Šviesos g. 3a), sumontuoti autonominiai dūmų signalizatoriai. Jie nupirkti iš prevencinės programos lėšų. Šią programą prieš dvejus metus sudarė ir pasirašė Ukmergės rajono savivaldybės ir Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Ukmergės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.
Autonominiai dūmų signalizatoriai, kai jų veikimo zonoje atsiranda dūmų, ima skleisti garsinį signalą. Jis įspėja apie galimą gaisro pavojų. Iki šiol 12 tokių signalizatorių buvo įrengta socialinės rizikos šeimų namuose. Šįkart signalizatoriai sumontuoti visuose aštuoniolikoje bendrabutyje esančių butų, koridoriuje ir bendro naudojimo virtuvėje. Vėliau dar 58 signalizatoriai sumontuoti ir visuose malkomis apšildomuose socialiniuose būstuose mieste. Juos sumontavo šiuos būstus administruojančios UAB „Ukmergės butų ūkis“ darbuotojai. Darbus prižiūrėjo Ukmergės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininkas Audrius Kuprionis ir inspektorius Rolandas Garnys.
Landyne nepavirto
Šviesos gatvėje stovintis bendrabučio tipo namas savivaldybės socialiniu būstu tapo 2001 metais. Iki tol čia buvo medicinos darbuotojų bendrabutis, o socialiai remtinos šeimos gyveno daugiabučiuose namuose. Tačiau šiems žmonėms sunkiai sekėsi susimokėti komunalinius mokesčius. „Jų skolos augo kaip ant mielių, reikėjo ieškoti išeities“, – pasakoja tuomet Ukmergės rajono mero pavaduotoju buvęs, o dabar UAB „Ukmergės butų ūkis“ dirbantis Leonardas Nugaras. Tada ir kilo sumanymas medikams pasiūlyti keltis gyventi į daugiabučius, o sunkiau gyvenančius perkelti į šį bendrabutį. Jame komunaliniai mokesčiai – kelis kartus mažesni, buvo tikimasi, kad bent tokius gyventojai išgalės susimokėti. Juk vien nuomos mokestis vieno kambario bute su visais patogumais yra apie 20 eurų, o šiame bendrabutyje – tik kiek daugiau nei 2 eurai.
Kaip prisimena L. Nugaras, tada, kai buvo nuspręsta visą bendrabutį skirti socialiai remtinoms šeimoms, kilo didžiulis nepasitenkinimas – neva suniokos, sudegins, pavers landynėmis. „Dabar matome, kad šis sprendimas pasiteisino, nieko baisaus per tiek metų čia neįvyko“, – sako L. Nugaras.
Namą prižiūrinti įmonė likimo valiai čia gyvenančių žmonių nepalieka. Pernai buvo pakeistas pastato stogas, dalyje pastato sudėti plastikiniai langai, apšiltinta viena namo siena. Šiais metais planuojame toliau jį tvarkyti.
Katilinę kūrena bendrai
Šį bendrabutį galima pripažinti vienu draugiškiausiu. Čia gyventojai visi kartu perka malkas, pasikeisdami kūrena bendrą namo katilinę. Ši apšildo visus čia įrengtus butus, tad už centralizuotai tiekiamą šilumą gyventojams mokėti nereikia.
Žinoma, bendrai gyvenant, visko pasitaiko. Pavyzdžiui, kažkuris gyventojas pareiškia, kad neturi pinigų ir negali „susimesti“ malkoms. „Tuomet renkasi visi namo gyventojai, kviečia mus ir visą laiką randame problemos sprendimą”, – pasakoja L. Nugaras.
Keli žmonės, kurie visiškai nepritapo prie kaimynų, absoliučiai nesilaikė tvarkos, buvo iškelti gyventi į kaimuose esančius socialinius būstus. Iš vieno buvusio gyventojo 12 kvadratinių metrų kambario, prisimena L. Nugaras, buvo išvežta 26 maišai šiukšlių.
Albinas Juknys
„Tegu būna, man gi nekliudys. Man per jį nereikės vaikščioti“ – apie naujuosius signalizatorius sako čia gyvenantis Linas Bliudžius. Vyras teigė, kad jau penkis metus nerūko. Prieš tiek pat metų jis čia ir atsikraustė. Linas yra bedarbis, turi neįgalumo grupę. „Gyventi galima“ – taip Linas apibūdino gyvenimo sąlygas šiame name.
Ivan Bubnov – vienas iš šio namo senbuvių. Čia gyvena nuo pat 2001 m., kai medikų bendrabutis buvo paverstas socialiniu būstu. Jis yra neformalus viso namo komendantas. Vyras džiaugėsi, kad jo prižiūrimose valdose padaugės tvarkos, nes pastato viduje nebebus galima rūkyti. Jis pats nerūko. Namo gyventojai čia sugyvena draugiškai, nors kartais ir nepavyksta išvengti pykčio ar rietenų. „Bet kur jų nepasitaiko“ – ranka mojo Ivanas.
„Labai džiaugiamės, bus geriau, ramiau gyventi“, – sako Zinaida Jermošenko.
„Gyvenimas šiame bendrabutyje – kaip visur. Ir gera, ir bloga būna“, – tikina moteris. Ji čia gyvena jau 12 metų. Pati nerūko, tačiau jos sūnus užtraukia dūmą. Dėl dūmų detektorių sūnui dabar teks rūkyti lauke, bet dėl to mama nė kiek neliūdi.
Milda Dervanienė pirmiausia atskubėjo pas darbams vadovavusį L. Nugarą su klausimu, kur dabar bus galima rūkyti. Išgirdusi atsakymą, kad lauke, moteris nė kiek nenuliūdo – tik pasitikslino, ar bendroje virtuvėlėje irgi nebus galima rūkyti. Paklausta, ar pati rūko, moteris atsakė neigiamai, tačiau rūpinasi dėl savo draugo, kuris „traukia tabokę“. Milda sakė čia gyvenanti beveik pusantrų metų ir visus mokesčius už butą sumokanti laiku, jokių skolų neturi.
Skaitykite ir žurnale:
