Būdai kaip atsikratyti architektūros

(iš Juozo Erlicko knygos „Pavadinimas”)

Architektūra yra vienas svarbiausių ir ilgiausiai išliekančių žmogaus kultūrinės veiklos rezultatų, atspindinčių estetinę, meninę, mokslinę techninę ir politinę ideologinę žmonių bendruomenių raidą. Kadangi architektūra ir urbanistinė plėtra veikia kiekvieną žmogų, pilietį, valstybei tai yra strategiškai svarbu. Architektūros ir urbanistikos kokybė lemia bendrą šalies kultūrinį, ekologinį, socialinį ir ekonominį klimatą. (iš LR architektūros politikos krypčių aprašo)

Lietuvos architektų rūmai (LAR) šiuo metu identifikuoja tris problemas, kurios vienaip ar kitaip įtakoja Lietuvos urbanistikos plėtrą. Jas būtų galima laikyti priemonėmis, kuriomis stengiamasi architektūrą išstumti į projektavimo, mūsų aplinkos kūrimo paraštes.

Pirmas būdas – nusižengiant LR paslaugų, LR reglamentuojamų kvalifikacijų pripažinimo įstatymams, LR aplinkos ministerijos vykdomas projektavimo įmonių atestavimas. Tuo siekiama pagrindinio tikslo – išstumti iš projektavimo rinkos smulkiąsias ir vidutines įmones, individualius kūrėjus, jų vietą užleidžiant stambioms įmonėms. Iš esmės įmonių atestacija riboja sąžiningą konkurenciją, ką pripažino ir Konkurencijos taryba bei Verslo aplinkos gerinimo komisijos Konkurencinės teisės ir reguliavimo tobulinimo grupė.

Antras būdas – statybos inžinierių kvalifikacijos prilyginimas architektų kvalifikacijai. Architektai, spręsdami privataus užsakovo užduotis, privalo ginti ir viešąjį interesą, saugoti architektūros, kaip šalies kultūros sudėtinės dalies įvaizdį, įvertinti socialinius ekonominius faktorius. Deja, šiuo metu pagrindinis asmuo projektavimo versle yra projekto vadovas. Nors statinio architektas gyvenamojo pastato ar viešojo naudojimo pastato projektavimo atveju yra statinio projekto vadovas (Statybos įstatymo 21 str. 2 p.), statybos inžinieriai atestuojami statinių projektų vadovais, teritorijų planavimo, specialaus ir detalaus plano specialistais, atlieka gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų projektų vadovų pareigas, vadinasi ir reguliuoja architektūros kūrimo procesą.

Trečias būdas – statybos inžinierių transformavimas į architektus. 2000 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakultete, nežiūrint, kad jame nuo seno veikia Architektūros fakultetas, buvo įkurta Architektūrinės inžinerijos katedra, o jos studentams pažadėta, kad baigę studijas, jie bus atestuojami architektais. Nežiūrint LSIS ir VGTU pastangų, LAR atsisako atestuoti juos kaip architektus, nes neturi teisės.

Šios trys problemos nėra vienintelės Lietuvos architektų veikloje, bet jos ciniškos savo esme, nes eliminuoja kūrybą, ignoruoja įstatymus, kartu ir viešąjį interesą; amoralios, nes tikslo neretai siekiama apgaule ir kaltinant kitus.

P.S.: Tačiau ar galima tikėtis kitokio elgesio, jei dar ne visos teritorijos suplanuotos, „nesukultūrintos” paežerės, pajūrio ir kitos saugomos teritorijos, ne visi „vystytojai” užtektinai išsivystę. Be parankių projekto vadovų ir kitų vadovų pagalbos šių problemų niekas kitas neišspręs. Ateis laikas, gal ir įstatymų bus laikomasi. Kaip rašo J. Erlizkas „Pavadinime”, „kai aš pasakojau tą istoriją pažįstamam prokurorui, tas tik atsiduso: Nėra tokios partijos.”

vilkmerge.lt nuotr.