LPS „Bočiai“ Ukmergės klubas „Viltis“, vykdydamas Ukmergės rajono savivaldybės remiamą tęstinį projektą „Mano žemė man – vieninteliai namai!“, jau septintus metus tradiciškai dalyvauja respublikinėje LPS „Bočiai“ Žemaitijos regiono dainų šventėje „Skambėk, Žemaitija!“ Rugpjūčio 5 d. šventė vyko Raseinių rajono Norgėlų kaimo bendruomenės lauko estradoje.
Kelionės metu visada klausomės pasakojimų apie vietovę, į kurią keliaujame. Levanora Danylienė palietė Raseinių miesto, apylinkių istoriją. 1253 metais Lietuvos karalius Mindaugas savo raštuose pirmą kartą paminėjo Raseinius, Ariogalą, Betygalą ir Viduklę. Apie 1410 m. didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė Raseiniams Magdeburgo miesto teises. Yra daug pasakojimų apie Raseinių vietovardžio kilmę. Viename padavime teigiama, kad toje vietoje, kur šiandien stovi Raseinių miestas, ant kalvos, po šimtamečiu ąžuolu, rusenusi šventoji ugnis. Todėl ši vieta buvo pavadinta Rusene, vėliau Raseine ir pagaliau Raseiniais. 1416 m. Žemaičių krikšto metu buvo statomos pirmosios Romos katalikų bažnyčios Betygaloje, Ariogaloje, Viduklėje ir Raseiniuose. Bažnyčia Raseiniuose baigta statyti 1421 m. 1642 m. rugpjūčio 22 d. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius leido prie bažnyčios įsikurti dominikonų vienuoliams. Dominikonai 1663 m. pastatė mūrinę bažnyčią, 1682 m. – dviaukštį mūrinį vienuolyną. Vienuolynas į Raseinius atnešė dar vieną naujovę – viešą laikrodį. Apie 1805 m. virš vienuolyno stogo pritvirtintas valandas mušantis geležinis laikrodis. Vienuolyno pastatas yra išlikęs iki šiol.
Nuo 1585 m. Raseiniai buvo politinis ekonominis centras, Žemaitijos sostinė. 1792 m. paskutinis Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis Raseiniams suteikė atnaujinamąsias privilegijas, patvirtindamas Magdeburgo teises ir herbą. Miesto herbo skydo sidabriniame lauke vaizduojama šokanti auksinė juodomis dėmelėmis marginta lūšis sidabriniais nagais ir dantimis bei raudonu liežuviu, užpakalinėmis kojomis besiremianti į žalią papėdę. Herbo simbolio kilmė siejama su nuo senų laikų garsėjusiais dideliais šio krašto miškais ir medžioklėmis.
Raseinių simbolis – Žemaitis. Skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas paminklas yra 6,25 m aukščio, postamentas – 5,46 m. Jame iškalti žodžiai „Amžiais budėjau ir vėl nepriklausomybę laimėjau“. Skulptūra simbolizuoja tautos laisvės ir nepriklausomybės troškimą. Paminklą 1934 m. birželio 24 d. atidengė ir ąžuolą šalia jo (auga iki šiol) pasodino prezidentas Antanas Smetona. Mieste yra Magdės šulinys – legendomis apipintas ir aprašytas poeto Maironio poemoje ,,Raseinių Magdė“. Yra legenda, kad kažkada lenkų bajoras pagrobė gražuolę Magdę, nes norėjo ją vesti. Apimtas sielvarto, merginos tėvas padarė statulą, kuriai iš akių pabiro ašaros. Taip ir atsirado šaltinis. O tautosakoje sakoma, kad XVIII a. viduryje į Raseinius iš Varšuvos atvyko prancūzė Magdalena, pirmoji madistė Žemaitijoje, išsipuošusi pagal paryžietišką madą. Raseiniškės ėmė jos pavyzdžiu puoštis ir ja sekti. Taip atsiradę posakiai „Pabučiuok Raseinių Magdei į nosį!“, „Pasipuošęs kaip Raseinių Magdė.“, „Išsibaudė Raseinių Magdės pažiūrėti“, o supykus ir – „Pabučiuok Raseinių Magdei į subinę!“.
Levanora minėjo žymias Raseinių rajono vietas. Pasandravio kaime poeto Jono Mačiulio-Maironio gimtinė, Bernotuose – tėviškės namas muziejus, kuriame praėjusiais metais lankėmės. Visiems žinomas Šiluvos miestelis, kuriame esame ne kartą buvę, čia stovi popiežiui Jonui Pauliui II skirtas paminklas. Lyduvėnuose nutiestas aukščiausias (42 m) ir ilgiausias (599 m) tiltas Lietuvoje, paskelbtas Kultūros paminklu. Tiltas nutiestas per Dubysą ir jos slėnį. 1936 m. Paserbenčio kaime gimė ir augo vienas garsiausių Raseinių krašto žmonių – iškilus poetas, eseistas, vertėjas, dramaturgas Marcelijus Martinaitis – nebijojęs, per mistinę būtybę Kukutį, kritikuoti tuomečio politinio režimo. 1950 m. toje pačioje sodyboje gimė Marcelijaus brolis Algirdas Martinaitis – žymus Lietuvos kompozitorius. Važiavom pro Betygalą, matėme 1930 m. skulptoriaus P. Aleksandravičiaus sukurtą paminklą Vytautui Didžiajam. Viduklėje yra Simono Stanevičiaus sodyba – muziejus, Nemakščiuose – aštuonračio muziejus ir dar daug kitų muziejų, architektūros ir gamtos paminklų, apie kuriuos reikėtų ilgai pasakoti.
Norgėlų kaime lankėmės antrą kartą. Praėjusiais metais kartu su Raseinių senjorais čia šventėme Žolinę. Šiais metais Žemaitijos regiono šventę organizavo irgi LPS „Bočiai“ Raseinių bendrija. Renginį pradėjusi bendrijos pirmininkė Elytė Pužaitienė juokavo, kad turėtume šventę vadinti „Skambėk, Žemaitija – 2020!“, nes dėl pandemijos renginys praėjusiais metais nevyko. Į renginį atvyko ir sveikino jo dalyvius LPS „Bočiai“ pirmininkas Kajatonas Šliogeris, LR Seimo narys Arvydas Nekrošius, Raseinių rajono mero pavaduotojas Kęstutis Užemeckas, rajono tarybos nariai. Kalbėjo ir Raseinių Magdė, kuri kvietė moteris puoštis, rūpintis savimi, linksmai gyventi.
Šventėje su meno saviveiklos kolektyvais dalyvavo LPS „Bočiai“ Žemaitijos regiono Skuodo, Šilutės, Šilalės, Mažeikių, Telšių, Klaipėdos, Kretingos, Šiaulių, Plungės, Kelmės, Naujosios Akmenės, Raseinių bendrijų, Klaipėdos ir Kretingos senjorų kolektyvai. Mūsų klubas „Viltis“ atstovavo Ukmergei, ir, kaip vienintelis kolektyvas, visai Aukštaitijai. Klubo pirmininkas Valmantas Naraškevičius dėkojo už pakvietimą į šventę, Garbės pirmininkė Valerija Naraškevičienė kalbėjo apie septynerių metų bendrystę su Žemaitijos senjorų regionu. Pradžią draugystei padarė Telšių pensininkų sąjungos pirmininkas K. Šliogeris, pakvietęs į dvejas respublikines Žemaitijos senjorų šventes „Bočių rodos“, vėliau buvome kviečiami į kasmetines šventes „Skambėk, Žemaitija!“ kituose rajonuose. Tad draugystę su žemaičiais sustiprino laikas. V. Naraškevičienė vylėsi, kad ir kitais metais būsime pakviesti į eilinę žemaičių šventę.
Koncerto metu vienus kolektyvus keitė kiti. Girdėjosi daug žemaitiškos šnekos ir dar daugiau skambių dainų ir kapelų trenksmo. Ansamblius keitė chorai, sukosi šokių kolektyvai. Koncertavo mūsų klubo mišrus vokalinis ansamblis „Gija“ (vad. V. Naraškevičius). Nuo saviveiklininkų neatsiliko ir žiūrovai – šokių aikštelė nuolat buvo pilna.
Padėkos raštais, ženklais „Lietuvos bočiai“ kolektyvų ir meno vadovus apdovanojo K. Šliogeris. Šeimininkai atminimo dovanėlėmis apdovanojo visų kolektyvų pirmininkus ir meno vadovus. Pabaigoje visi dalyviai bendrai padainavo dainą „Žemėj Lietuvos“ (ž. ir muz. Kęstučio Vasiliausko).
Pereinamąją krivulę su užrašu „Užeikem žemaitē i kopeta“ Raseinių bendrijos pirmininkė perdavė Naujosios Akmenės bendrijai, kurios atstovė visus pakvietė atvykti į šventę 2022 m.
Visi buvome nesimatę ištisus metus, pasiilgę bendravimo. Buvo daug kalbų, juoko, apsikabinimų. Linkėjome vieni kitiems sveikatos, geros nuotaikos, saulėtų dienų. Tarėmės vėl susitikti kitais metais Naujojoje Akmenėje.
Janina Badokienė
